Nuo 2001 m. LNOBT dainuojanti S. Janušaitė produktyviausiu savo karjeros laikotarpiu iki šiol vadina 2013–2015 m. teatro sezonus, praleistus Vokietijos Eseno miesto „Aalto“ teatre: „Tai buvo puikus laikas savirealizacijai: sukūriau daug vaidmenų, kurių Lietuvoje nebūčiau turėjusi galimybės atlikti. Puikiai jaučiausi tenykštėje scenoje dainuodama greta A. Švilpos ir Ievos Prudnikovaitės. Buvom tarsi didelė draugiška lietuviška šeima: Eseno senbuviai Almas ir jo žmona Jolita padėdavo tvarkyti įvairius valdiškus reikalus, kurių ilgėliau apsistojusiems Vokietijoje netrūksta. Tačiau situacija mano pačios šeimoje privertė viską metus sugrįžti į Vilnių“, – neslepia S. Janušaitė.
– Zenta, Madam Baterflai, Turandot – trys skirtingos, tačiau savaip stiprios populiarių operų veikėjos. Kuri iš jų Jums artimiausia?
– Turandot stipriausia tampa tuomet, kai atsako į Kalafo jausmus ir tuo pačiu įveikia nuo vaikystės sieloje tūnojusį kerštą visiems pasaulio vyrams. Nepasitikėjimą jais mažajai princesei įskiepijo svetimšalio kadaise išprievartautos jos močiutės likimas.
Madam Baterflai irgi pražudo malonumų svetimuose kraštuose lengvabūdiškai užsigeidęs Pinkertonas. Savo dvasinę stiprybę trapioji japonė įrodo vardan aprūpintos sūnaus ateities pasirinkdama mirtį ir taip išvengdama geišos likimo: geriau garbingai mirti, nei negarbingai gyventi.
Zenta iš „Skrajojančio olando“ – svajoklė idealistė, kurią traukia paslaptys ir romantiški žygiai. Svetimšalį kapitoną Olandą, vadinamą „šventuolių siaubu“, ji įsimyli beatodairiškai ir aplinkinių įspėjimų apie vaiduoklių laivą nenori girdėti. Apkaltinta neištikimybe Zenta ryžtingai puola į jūros bangas, tačiau jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą.
Nė vienos iš šių veikėjų nenorėčiau išskirti: mieliausia iš jų tampa ta, kuri greičiausiai turi pasirodyti scenoje. Jos visos – karšto kraujo, stiprios asmenybės. Ir visos itin vertino ištikimybę.
– Kuri iš minėtų operų dažniausiai lydi Jus kituose pasaulio teatruose?
– Daugiausiai teko draugauti su „Madam Baterflai“: Čio Čio san partiją esu dainavusi jau penkiuose pastatymuose Vilniuje, Esene, Rygoje, Kazanėje ir prie Švedijos ežerų rengiamame Koparbergo vasaros festivalyje. Ten važiuodama dviračiu griuvau ir smarkiai užsigavau alkūnę, kai buvo likę dainuoti dar keturis spektaklius. Baterflai sūnelį Švedijoje vaidino berniukas, kurį man spektaklyje tekdavo paimti ant rankų. Ko nepadarysi vardan scenos: ištinusią ranką tepdavau tepalais, gėriau skausmą malšinančius vaistus ir apglėbusi „sūnelį“ ryžtingai keldavau. Tik Vilniuje kreipiausi į gydytojus, kurie padarę rentgeno nuotrauką konstatavo kaulo lūžį.
Eseno „Aalto“ teatre teko dainuoti Liu partiją, kuri jų „Turandot“ pastatyme buvo nemažiau reikšminga nei pati Turandot: stebėdama įvykius, Liu kone visą spektaklį klajojo scenoje. Ten bevaikštinėdama ir įsiminiau Turandot partiją... Vėliau gavau galimybę ją pristatyti Rygoje. Lyginant su Roberto Wilsono režisuotu spektakliu, Latvijoje vaidinti gerokai paprasčiau: esu „judantis“ žmogus, stovėti kaip uolai scenoje man kančia. Tik dabar suprantu, kaip nežmoniškai sunku būna garbės sargyboje sustingusiems kariūnams: aš scenoje stoviu trumpiau, ir tai po spektaklio kojos kaip kaladės.
O štai Zentos partiją dainuoju tik Vilniuje, nors labai myliu Richardo Wagnerio muziką. Gaila, kad LNOBT repertuare taip trumpai išsilaikė jo „Lohengrinas“, režisuotas dabar jau šviesios atminties Andrejo Žagaro. Kartą dainuodama šiame spektaklyje iš tiesų apsiverkiau, kai Lohengrinas, kurio partiją atliko inteligentiškasis vokiečių tenoras Ferdinandas von Bothmeris, finale paliko mano Elzą... Taip nutinka retai, nes operose turi verkti žiūrovai, bet ne atlikėjai.
– Iki kontrakto su Eseno teatru Vilniuje dainavote kone visas pagrindines soprano partijas, tačiau sugrįžusi daugelio operų jau neberadote arba vaidmenis jose buvo perėmę jaunesnės dainininkės. Kaip pavyko su tuo susitaikyti?
– Pirmiausiai turėčiau padėkoti LNOBT, kad mane sugrįžusią apskritai priėmė atgal į trupę. Tačiau – taip, po itin intensyvaus „vokiškojo“ periodo gaudama nepakankamai darbo „gimtajame“ teatre patyriau tam tikrą šoką. Esu darboholikė – spektaklių, naujų pastatymų ir vaidmenų man reikia kaip oro... Laimė, manęs vis dar nepamiršdavo Eseno „Aalto“ teatras ir Latvijos nacionalinė opera. Progų pasirodyti suteikė ir „Vilnius City Opera“ – dainavau Leonorą Dalios Ibelhauptaitės režisuotame Giuseppe‘s Verdi „Trubadūre“, Toską Giacomo Puccini „Toskoje“ ir Manon to paties kompozitoriaus operoje „Manon Lesko“.
– Kur dar tuo sunkiu metu buvote kviečiama dainuoti?
– 2016 m. Freiburgo teatre atlikau iškart du vaidmenis kompozitoriaus Arrigo Boito operoje „Mefistofelis“ – Margaritos ir Elenos. Toks buvo režisieriaus Ludgerio Engelso sumanymas. Iš pradžių abejojau, ar pavyks, o vėliau netgi pradėjo patikti persikūnijimas iš kuklios, doros Margaritos į gašliąją gražuolę Eleną. Virsmas vykdavo tiesiog scenoje: nusiimdavau peruką ir tapdavau kita veikėja. Penkiolika tokių „Mefistofelio“ spektaklių padainavau.
– Ar išdrįstumėte save pavadinti stipria moterimi?
– Taip, ir gyvenimas suteikė progų tai įrodyti. Po didelių sukrėtimų operos solistės kartais praranda balsą, bet aš likau scenoje. Galiu pasigirti, kad per šešiolika LNOBT praleistų sezonų prašiausi pakeičiama spektaklyje vienintelį kartą: pernai neišėjau dainuoti Zentos „Skrajojančiame olande“. Tuomet gripas negailestingai išguldė pusę trupės, o mane sugriebė taip, kad jokie profesionalūs triukai nebepadėjo.
Vis dėlto ilgiausiai man teko kovoti su savo pačios baimėmis. Visų pirma – su scenos baime. Reikėjo perskaityti daug psichoterapijos studijų, kol įtikinau save, kad tobulų žmonių nebūna: tik atkaklus darbas ir kruopštus pasirengimas leidžia labiau pasitikėti savimi. O štai vairavimo baimės ligi šiol neįveikiau. Lankiau vairuotojų kursus, su instruktoriumi sukau ratus gatvėmis aplink Kalvarijų turgų, tačiau atsakomybė, apie kurią kiti sėsdami už vairo nesusimąsto, mane slegia pernelyg stipriai. Taigi po spektaklių namo mane parveža vyras Artūras – ištikimiausias mano pasirodymų žiūrovas.
Esu iš tų solisčių, kurios pirma gimdo vaikus ir tik tada pradeda rūpintis karjera. Į LNOBT dirbti atėjau jau paauginusi abudu sūnus. Dabar vyresniajam Edvardui 22-eji, jaunėliui Edmundui – 21-eri. Edvardas, keletą metų pasiblaškęs, jau pradėjo mokytis kompiuterinio programavimo, o Edmundas dirba statybose. Ir aš tuo džiaugiuosi, nes darbas jam patinka! Muzikuoti nei vienas, nei kitas sūnus nuo mažens nesiveržė, o aš jų ir neverčiau.
– Ar būsimasis LNOBT sezonas Jums žada naujų vaidmenų?
– Apie premjeras dar negalvoju, bet girdėjau, kad į teatro repertuarą sugrįš ilgokai scenoje nerodyta G. Verdi opera „Ernanis“. Jau dirbdama Vokietijoje, sugrįždavau čia padainuoti Elvyros, taigi mielai ją grąžinčiau savo stipriųjų operos veikėjų kolekcijon.
