Teatrui save pašventęs dailininkas pasakoja, kad jo darbe svarbiausia numatyti žiūrovų reakciją, o smagiausia būna sulaukti jų atsiliepimų. Tačiau žvalgytis atgalios jis nėra linkęs.
– Kokios vizualinės kalbos ieškojote pirmajai trilogijos operai – „Bulvinei pasakai“?
– Tiesiog norėjosi kažko radikaliai naujo scenovaizdyje, kostiumuose, personažų įvaizdžiuose – to, ko tuo metu lietuviškame teatre vaikams dar nebuvo. Konceptualių sprendimų paieškos, siekiant naujos estetikos, buvo ilgos.
Piešiant „Bulvinės pasakos“ kostiumus nutiko tokia istorija. Sukurtus eskizus rodžiau savo mamai – jai buvo įdomu ir smalsu, kuo viskas virs. Deja, premjeros ji nebesulaukė...
Mintyse pasižadėjau šį savo darbą dedikuoti jai. Kai vėliau šį spektaklį nominavo ir įvertino „Auksiniu scenos kryžiumi“, džiaugsmą ir palaikymą tarsi pajutau iš dangaus – ten, kur jau buvo mano mama.
– Ar nūdienos vaikams vis dar reikia pamokančių istorijų: tokių, kuriose rungiasi gėris ir blogis?
– Manau, šiuolaikiniams vaikams teatre svarbesni bei aktualesni ne nuotykiai, o santykiai tarp veikėjų, jų emociniai ir psichologiniai ryšiai.
– Spektaklių statytojai po premjerų neretai atsidūsta: „jei kurčiau dabar, tai daryčiau kitaip“. Ar jums taip būna?
– Net nežinau. Turbūt ne, nes nesu linkęs žvalgytis atgal.
– Ar skaičiuojate, kiek pastatymų jau teko sukurti? Kaip tai prasidėjo?
– Virš šimto. O prasidėjo nuo ketvirto kurso peržiūrų, į kurias atėjo režisierius Jonas Vaitkus ir, peržiūrėjęs darbus, pasiūlė dirbti prie naujai statomo spektaklio.
– Niekada neabejojote savo profesijos pasirinkimu?
– Su šia profesija susigyvenau, todėl dėl pasirinkimo ar gyvenimo būdo jau seniai nekvaršinu sau galvos.
– Kiek jūsų darbą įtakoja teatro finansinės galimybės?
– Man svarbiausia rasti netikėtą sprendimą, kuris „užkurtų“ būsimo spektaklio kūrybinį procesą, o visa kita – antraeiliai dalykai. Nors geras finansavimas niekad netrukdo.
– Kuriate scenografiją Lietuvos ir užsienio teatruose. Įdomu būtų sulaukti Klaipėdos ir kitų teatrų palyginimo...
– Klaipėdoje daugiau oro.
– Gera scenografija pagal A. Šimonį yra...
– ...horizontas, kai vanduo susilieja su dangumi ir nesimato nei kraštų, nei ribų.
– Esate ir šviesų dailininkas: kokia šios profesijos esmė?
– Meilė muzikai, poezijai ir erdvei.
– Daug dėmesio skiriate dekoracijų mobilumui?
– Viskas priklauso nuo bendro idėjinio sprendimo, kokį spektaklį statome. Kartais statiška ir nefunkcionali scenografija irgi gali turėti keistą, netikėtą, įtaigų poveikį.
– Ką manote apie pastatymus netikėtose erdvėse?
– Man artimesnė tradicinė teatro dėžutė, teatras su prosceniumu. Tačiau netikėtos erdvės išprovokuoja netikėtus sprendimus.
– Ar naujosios technologijos sparčiai užkariauja sceną?
– Scenografija ir technologijos jau yra tarsi sinonimai, be jų niekaip.
– Visuomenė ir jūs: kas prie ko derinatės?
– Į aplinkinių nuomones įsiklausau, o lemiamą ir nebūtinai kompromisinį sprendimą priimu pats.
– Kūryba laisvalaikiu?
– Piešimas, tapyba.
– Mėgstamiausia frazė?
– Ir vienas mūšio lauke – karys (juokiasi).
* * *
Artūras Šimonis: biografija
Gimė 1976 m. rugsėjo 26 d. Kaune. 2000 m. baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje (magistro laipsnis). 1999 m. stažavosi Estijos dailės akademijoje, 2000–2001 m. – Švento Martino koledže Londone. 2001–2004 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje. Kuria scenografiją ir kostiumus teatro spektakliams.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kurti pastatymai:
„Paryžiaus katedra“ (2005) – scenografas
„Šikšnosparnis“ (2006) – scenografas
„Bulvinė pasaka“ (2007) – scenografas, kostiumų dailininkas
„Vienos kraujas“ (2008) – scenografas
„Veronika“ (2009) – scenografas, šviesų dailininkas
„Makaronų opera“ (2014) – scenografas, kostiumų dailininkas „Žvaigždžių opera“ (2018) – scenografas, kostiumų dailininkas ir kituose...
