Ką įdomaus ta Žemaitė gali man pasakyti šiandien?
„Žemaitė mums – moterėlė languota skarele. Bet jos kūrybos tyrinėtojai sako, kad ji gyveno kelis dešimtmečius į priekį ir suvokė daugybę dalykų, kurių nesuvokė kai kurie vyrai“, – sako Žemaitės biografijos autorė Aldona Ruseckaitė.
Po spektaklio „Marti“ Vilniaus mažajame teatre galėjau pasakyti daugiau – suvokė net šimtmetį į priekį. Jaunos režisierės Gabrielės Tuminaitės suburtas žvaigždynas (aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, scenografas Vytautas Narbutas, muzikos autorius Faustas Latėnas, dramaturgė Paulina Pukytė) ir jaunųjų aktorių trupė nutiesė skaudų lieptą į šiandieną, nes labai dažnai mes visi esame XXI amžiaus ir Katrės, ir Jonai, ir Driežai, ir Vingiai.
„Nieko neveiksi, motušėle, reiks leisti Jonukui vesti. Paieškosim mergos su gera dalia“, – ištaria tėvas (G.Girdvainis) pirmąjį sakinį, visiems įstrigusį nuo mokyklos suolo.
„Taigi taigi, kaipgis?“ – tiek sugeba išstenėti Jonas (Tomas Kliukas).
„Tai jau to nebus! Neatiduosiu marčiai samčio, čia aš šeimininkė!“ – šaukė pati (E.Gabrėnaitė).
„Mauči, boba, tuoj gausi į dantis!“ – pažada vyrelis, ir Driežų Katrės (Indrė Patkauskaitė), merginos iš geros šeimos, likimas nuspręstas. Pasipuošusi trumpa elegantiška suknele, šilkinėmis kojinėmis, per prievartą ji savo tėvų įmetama į Vingių gyvensenos kiaulidę.
Iš pradžių kupina vilčių čia kažką pakeisti, po truputį pati virstanti rėksne boba, vėliau degraduojanti, sukneles pakeičianti į treningą ir susitaikanti su savo lemtimi. O finale – mirštanti gimdydama, palydima Vingių Jono grūmojimų: „Aš čia šeimininkas, kaip pasakysiu, taip ir bus!“ Jonukas išaugo į vyrą.
Šiais laikais niekas už vyro prievarta nevaro, pasakytų žiūrovas. Bet nepasako, nes prieš akis vykstanti moters tragedija ir abiejų šeimų degradacija jaunos režisierės pateikiama visai nauju žvilgsniu ir verčia susimąstyti apie šių dienų realijas.
Spektaklis ieško atsakymo, ar tikrai šiuolaikinis gerovės pasaulis, kuriame tokios populiarios lyčių lygybės, moralės temos, labai nutolęs nuo XIX amžiaus? Ar nenužudo mūsų visuomenėje dažna nejautra kenčiančiam, silpnesniam? Argi neklesti patyčios ir materialinės naudos ieškojimas, paminant dorovines nuostatas? Ar mes nepasiklydę savose vertybėse?
Kaip ir kodėl šiuos klausimus kėlė ir kokius atsakymus pateikė kūrybinė grupė, kodėl buvo atsigręžta į nelabai mūsų teatre populiarią lietuvišką dramaturgiją, kodėl pasiryžta nupūsti dulkes nuo šimtmečio senumo lietuviško apakimo, atsako patys spektaklio kūrėjai.
Gabrielė Tuminaitė
– Spektaklį „Marti“ lydi didelė sėkmė. Bet ar nesibaiminote, kad, nusprendus nupūsti dulkes nuo seniai parašyto kūrinio, jo jums nepasiseks įsodinti į šiuolaikinę teatro erdvę, kurioje karaliauja užsienio autoriai?
– Aišku, buvo nuogąstavimų, nes mes turime neigiamą nuostatą dėl senosios lietuvių literatūros. Baimės buvo iki pat premjeros. Tekstas seklus, Katrė, Vingių Jonas – šabloniški veikėjai. Su trupe iškart supratome, kad reikės bėgti nuo turimų įsivaizdavimų, kas ta Katrė, Vingių Jonas.
Ieškoti išraiškos priemonių ne kaltinti, o bandyti suprasti kiekvieno veikėjo, net Vingių šeimos, požiūrį. Kodėl jie tokie? Žemaitės „Marti“ sudėliota lyg iš atskirų gabaliukų, kuriuose herojai keičiasi bėgant laikui. Per repeticijas pabandėme tuos epizodus sujungti į vieną kamuolį, pajusti herojų permainas, parodyti, kaip jos susiliečia su šiandiena.
Iš pradžių turėjau minčių, kad „Marčią“ reikėtų suaktualinti. Bet dramaturgė P.Pukytė pamąsčiusi pasakė – nieko nereikia keisti, viskas skamba kaip šiandien. Tekste buvo gal tik keli senoviniai žodžiai, kuriuos nutarėme ne išmesti, o paryškinti, pagyvinti jais mūsų kalbą.
– Spektaklyje reikšmingiausia ir skaudžiausia yra marčios Katrės transformacija, gal labiausiai įkūnijanti ir šiandienos realijas. Kaip moterį, apskritai žmogų, paveikia aplinkinių nejautra, kaip žalojami likimai, o mes apsimetame to nepastebintys? Kaip jūs pati matėte Katrės personažą?
– Katrė, šeimoje gerai išauklėta, aišku, ėjo paklusniai pildyti tėvų valios. Ji norėjo būti gera, teisinga, gražinti ir keisti Vingių būstą, tvarkyti ūkį. Net po siaubingos vestuvių nakties, kurios mes nerodome, tekstą pasakoja skaitovas, kai, atrodo, nieko baisiau ir šlykščiau negali būti, Katrė, ant purvinos lovos užsiklojusi kraičio atsineštą baltą patalynę, rauda.
Nesulaukusi kažkur apsivėmusio ir nuvirtusio Jono. Kur mano mylimasis, mano pažadėtasis, išsvajotasis? Nors ji to vyro nekenčia. Katrė įkūnija tą moters įvaizdį, kuris buvo įsigalėjęs. Ir mes sąmoningai nedarome jos maištininkės, rodome žmogų, kuris naiviai tiki savo paskirtimi, ta nulemta moters dalia.
Ji nuoširdžiai mano, kad gerumu, darbštumu pakeis Vingius, įgyvendins savo viziją. Bet to niekam nereikia, atvirkščiai – ji kalta, kad įneša savo iliuzijų į tą pasaulį. Todėl nubaudžiama, ir jos mirties niekas neaprauda.
Mes nedarome iš jos ir šventosios. Ji paaukojo save gal to net nesuvokdama. Ir man buvo įdomu lukštenti vidines to proceso priežastis.
Jaunai aktorei I.Patkauskaitei šio personažo kūrimas buvo didelis iššūkis, bet ji puikiai su tuo susidorojo.
Indrė Patkauskaitė
– Suprantu, jei jums būtų pasiūlę suvaidinti Norą. Bet Katrę? Kokia buvo pirmoji jūsų reakcija? Išsigandote tokio iššūkio?
– Tikrai truputį išsigandau, nes mes visi turime saugiklius, tam tikrą skeptišką požiūrį į tokią literatūrą. Pagalvojau, kad tai taip svetima, tokia seniena, kam tai bus įdomu? Niekada nesidomėjau šiuo apsakymu ir Katre.
Drąsiai pasijutau tik po pokalbių trupėje, su Gabriele, kai supratome, kokia linkme ji ves spektaklį, koks tai bus procesas. Buvo įdomus procesas iškoduoti XIX a. gyvenusios Katrės personažą, mąstant ir apie šių dienų moteris, ir ne tik moters, bet gyvenimo laužomo ir nepajėgiančio tam atsispirti žmogaus tragediją.
Eglė Gabrėnaitė
– Beveik prieš 40 metų „Marčioje“ vaidinote Katrę. Dabar esate jos anytos Vingienės vietoje. Su kokia nuostata ėmėtės kurti šį personažą, atsidūrusi ne aukos, o kankintojos vaidmenyje, ir kokia dabar jūsų naujoji patirtis?
– Tik baisiausiame sapne galėjau susapnuoti, kad vaidinsiu Vingienę. Šlykščiausias personažas ne tik lietuvių literatūroje, bet turbūt visame pasaulyje!
Kai kadaise vaidinau Katrę, Vingienė buvo nuostabi aktorė Ona Juodytė. Aš jos paklausiau – kaip man vaidinti tą Katrę? Aš juk ne kaimo žmogus, gyvą kalakutą pamačiau gal tik 11 klasėje, net nežinau, kaip kočėlą laikyti.
Ji atsakė – vaikeli, nepergyvenk, kai aš į tave dėbtelėsiu, iškart suprasi, kaip turi vaidinti. Ir kai per repeticiją įsmeigė į mane tokį žvilgsnį, iškart supratau – ir ašaros, ir pyktis buvo laiku ir vietoj.
Šis spektaklis – visai kitoks, paremtas kitokiu žvilgsniu. Žemaitės „Marčią“ buvau tik pavarčiusi, nedaug skaičiusi. Manau, kad toks spektaklis šiais laikais ypač reikalingas.
Driežų, Vingių, Katrės, Vingių Jono personažai, spektaklio nervas yra toks, kad galime jį lyginti net su Williamo Shakespeare’o dramomis.
Baisiausia, kad tokia Vingienė savo troboje, o plačiąja prasme ir dabar visuomenėje, yra karalienė tame sukiužusiame pasaulyje.
Nesu didžiulė lietuviškos dramaturgijos gerbėja, nors daug teko vaidinti. Bet kai pamačiau prieš tai Gabrielės sukurtą spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ – jį žiūrėjau ne kartą, – buvau priblokšta, nes man tai pasirodė taip šiuolaikiška, įdomu.
Bet tai, matyt, priklauso nuo režisierės, kuri realizavo savo požiūrį.
Sutikau imtis net šlykštaus Vingienės vaidmens. Pirmiausia dėl to, kad pamačiau, kaip Katrę repetuoja Indrė. Ir su tokiu pavydu žiūrėjau... Man pasirodė taip įdomu ir, kas keisčiausia, šiuolaikiška. Ir mes tikrai visi galime būti ir Katrės, ir Vingiai, ir Driežai. Labai retai senosios lietuviškos dramaturgijos spektaklis taip pavykdavo, kiek teko matyti.
Gediminas Girdvainis
– Vaidindamas tėvą Vingį spektaklyje jūs turbūt jautėtės geriausiai. Galėjote iš visos širdies trenkti: „Mauči, boba, tuoj gausi į dantis!“ „Geriu ir gersiu, čia viskas mano, aš čia šeimininkas!“
Gal visų laikų vyrų savastyje glūdi toks šaunuolis mačo. Civilizacija paslepia tokias nuostatas, o čia jūs galėjote jas išdidžiai išsakyti garsiai. Ar ilgai teko tas frazes repetuoti ir ar ilgai truko suvokti tą charakterį?
– Neilgai, nes namuose tai repetuoju, – nusijuokė aktorius, spektaklyje sukūręs nepakartojamą vaidmenį. – Užaugau miestelyje, kur tokios vyrų nuostatos aplink buvo girdimos. Ir dabar pilna tokių Vingių.
Juk kiek daugiau degtinės, ir jau vyrai siūlo vienas kitam į dantis arba prikula žmoną ar sugyventinę. Šių laikų kaimo, ir ne tik kaimo, baisi kasdienybė. Kas pasikeitė per tuos 120 metų?
Bet aš truputį iš prigimties esu toks – galiu taip pasakyti, kad maža nepasirodys! Tad nebuvo sunku kurti tą vaidmenį, – linksmai prisipažino aktorius.
Faustas Latėnas
– Jei ne jūsų muzika, spektaklis prarastų dalį emocingumo. Kaip jūs randate spalvų, kad išryškintumėte dramos absurdiškumą, o drauge ir šiuolaikiškumą? Kas yra kūrinio muzikos raktas?
– Vaikštau ir laukiu, kada ateis ta muzika... Mes labai skirtingai žvelgiame į dramos medžiagą ir į pačią Žemaitę.
Teatre daug kas prasideda ne nuo rūbinės, o nuo... afišos. Buvo norima ją kurti kažkokią modernią. Bet tai buvo nei modernu, nei įdomu. Ir atsirado kur kas modernesnė ir šiuolaikiškesnė – pati Žemaitė su skaryte, subtiliai kviečianti pasižiūrėti į mus po 120 metų.
Dabar tapo labai populiarus dokumentinis teatras: kas nors skaitoma, rodoma projektoriais. „Marti“ – tipiškas dokumentinio teatro pavyzdys gerąja prasme. Spektaklis – absoliuti dokumentika, mūsų gyvenimas. Tai visiškai moderniškas, šiuolaikiškas spektaklis, o ne kokia nors „et, seniena“.
Muzika atsiranda, kai atsiranda kažkas tokio, dėl ko verta kurti, kai spektaklis kuriamas su meile, be patyčių. Jis kažkoks keistokas. Stovi apleistas stadionas, mes turime tokį, ir ne vieną, apleistą pastatą, griūvantį dėl konkurentų pavydo, skundų, absurdiškų reikalavimų.
Sporto rūmai griūna – et, sovietinė seniena. Atsiprašau, ten vyko 1-asis Sąjūdžio suvažiavimas, į kurį suplaukė Lietuva. Ten buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos... Niekas nebeprisimena.
Tai matome ir „Marčioje“. Tą absurdą, nesusikalbėjimą, nužmogėjimą.
Spektaklyje skamba man gražiausia lietuviška daina: „Už gimtinės klonius su dangum giliu, visą žemės auksą atiduot galiu.“
Kažkada tą dainą išgirdau psichikos ligonių pensione, ją dainavo senutė.
Spektaklyje pasirodo graži mergina, prisistato: „Mano vardas Nataša. Aš iš Kauno.“ Sudainuoja tą dainą ir išeina. Kodėl ji dainuoja, kas ji? Bet mes taip pat tam tikra prasme esame ligoniai, dažnai nebežinantys nei kas mes, nei kodėl taip elgiamės, gyvenantys kažkokioje šizofreniškoje aplinkoje.
Ir tą mūsų gyvenimo šizofreniškumą nusako būtent tas epizodas, tas dainavimas, nes visi esame pasiekę tam tikrą šizofrenijos lygį savo gyvenime. Mes bėgame iš tėvynės, tai mūsų skausmas. Nelaimingi ir tie, kurie išvyksta, nelaimingi ir tie, kurie lieka. Kada mes būsime laimingi?
