Tai – LNOBT, Madrido karališkosios operos (kur premjera įvyko 2018 m. lapkritį), Kanados operos teatro Toronte ir Hiustono „Grand Opera“ koprodukcija.
Turandot dainavo Sandra Janušaitė (kovo 1) ir Viktorija Miškūnaitė (kovo 2), Kalafą – Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt).
Kaip ir daugelyje R. Wilsono spektaklių, „Turandot“ scenografija ir šviesos – taip pat jo projektuotos. Apie šviesų dizainą amerikiečių teatro meistras yra sakęs, kad gimęs ir augęs Teksase, iš esmės visuose savo spektakliuose bando atkartoti vaiskų gimtinės dangų. Savitas, persiliejančių spalvų ir atspalvių R. Wilsono šviesų dizainas iš tiesų yra jo „vizitinė kortelė“ ir vienas iš labiausiai masinančių šio menininko stiliaus ženklų.
Jis neatskiriamai susijęs su kita R. Wilsono kūrybos savybe – jo kultivuojamu statiškuoju teatru, pabrėžiant sceninio vyksmo dirbtinumą ir sureikšminant, įženklinant kiekvieną judesį scenoje.
R. Wilsono kūrybos stilius šiuo atveju savitai pabrėžė G. Puccini „Turandot“ orientalizmą: režisierius įkvėpimo sėmėsi iš ritualizuotų Pekino operos ir japoniškojo No teatro formų, kurios itin nutolusios nuo europietiškojo psichologizmo (arba, anot R. Wilsono, natūralizmo, kurio jis labai nemėgsta).
LNOBT repertuarinės visumos kontekste naująją „Turandot“ išsyk norisi lyginti su R. Wilsono šioje scenoje prieš 12 metų statyta Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ ir 2003-aisiais dirigento Stefano Lano drauge su vokiečių statytojais inscenizuota „Turandot“.
Tačiau savo stilizuotu orientalizmu naujoji „Turandot“ stoja greta kitos LNOBT repertuare esančios G. Puccini operos – Anthony Minghellos statytos „Madam Baterflai“. Net drįsčiau teigti, kad po estetinio sukrėtimo, kurį patyrė publika 2006-aisiais per „Madam Baterflai“ premjerą ir kurio šleifo iki šiol nenustelbė joks kitas pastatymas (kad ir kokie puikūs jie būtų), R. Wilsono „Turandot“ tapo kita tokio pat lygmens meninio poveikio viršūne mūsų operos padangėje.
Žinoma, pagrindas yra puikiai muzikiniu požiūriu „perskaityta“ G.Puccini partitūra. Esant geram atlikimui,„Turandot“ galima vien tik klausytis užsimerkus. Čia reikia atiduoti duoklę puikiam M.Pitrėno muzikiniam spektaklio parengimui: tai ir puikūs solistai, ir nepaprastai spalvingai skambėjęs orkestras. Tačiau problema atsiranda tada, perfrazuojant R. Wilsoną, kai atsimerki...
Sutapimas ar dėsningumas, bet „Turandot“, kaip ir „Madam Baterflai“, turi antrą režisierę moterį – tai režisūros bendraautorė Nicola Panzer (A. Minghellai talkino jo žmona choreografė Carolyn Choa). Galbūt In ir Jang balansas padeda sukurti ir puikiai sustruktūrintą, vaizdiniu požiūriu išgrynintą, ir emociškai paveikų spektaklį, nepaisant R. Wilsono nuosekliai įgyvendinto „Turandot“ sceninio „dirbtinumo“.
Tačiau lyginant su R. Wilsono „Pasija pagal Joną“, kurią prisimename kaip „gyvųjų paveikslų“ seką, „Tudandot“ atrodo lyg kokia veiksmo opera. Kita vertus, simboliais tapę gestai, griežtai reglamentuota judesių choreografija, pagaliau spalvos skleidžia stiprų reikšminį ir emocinį užtaisą.
Ko verti vien princesės Turandot rankų mostai, reiškiantys atmetimą, arba jos delnais uždengtos akys. Scenovaizdžio visumą reikšmingai papildo Jacques‘o Reynaud kurti kostiumai bei stilizuotas Manu Halligan grimas ir perukai.
Grįžtant prie muzikos, reikia pabrėžti, kad premjeras dirigavusiam M. Pitrėnui puikiai pavyko išlaikyti spektaklio kaip muzikinės visumos tempą, sukurti gyvą dinamiką. Geras solistų parinkimas.
Sandros Janušaitės princesę Turandot pavadinčiau etaloniniu šios partijos atlikimu. Turandot solistei nėra naujiena, šią partiją ji dainuoja Rygos operos scenoje ir apskritai S. Janušaitė yra patyrusi dramatinio soprano vaidmenų atlikėja.
Kita vertus, aiškiai fiksuoti scenos judesiai, tvirta ir griežta laikysena, „mokėjimas stovėti“ scenoje (R. Wilsono sąvoka) daro S. Janušaitę ir tobula šio režisieriaus sumanymo įkūnytoja.
Abu vakarus dainavusį V. Vyšniauską norisi pavadinti nugalėtoju, kuriuo taip siekė tapti Kalafas. Įnoringoji Turandot nepriėmė svetimšalio meilės, bet publika deramai įvertino solisto vokalinę ir, pridurčiau, fizinę ištvermę.
Ne veltui Sergejus Larinas kažkada lygyno pagrindinino solisto išėjimą į sceną su gladiatoriaus dalia… V. Vyšniauskas abi nuostabiąsias arijas „Non piangere, Liù“ ir „Nessun dorma“ atliko pasigėrėtinai, sceniškai buvo tikslus.
Viktorijos Miškūnaitės Turandot – dar „šviežia“ partija, jos debiutas galbūt ne tik šioje operoje, bet ir panašios kategorijos vokalinėje „lygoje“. V. Miškūnaitė iki šiol dainuoja gerokai lyriškesnes partijas – Mimi, Violetą, tad vokalinis kontrastas su dramatiškąja Turandot – išties didelis.
Solistė susidorojo su užduotimi, bet vietomis dainavimas buvo artimesnis švelniajai Liu spalvai, nei Turandot.
Pasiaukojančią Liu dainavo viešnia iš Rusijos Jevgenija Dušina – puikios vokalinės technikos sopranas, sužavėjęs ir emociškai tikslia interpretacija. Kitus vaidmenis atliko Marco Spotti (Italija) – Timūras, Olegas Orlovas (Latvija, kovo 1) ir Kęstutis Alčauskis (kovo 2) – imperatorius Altoumas, Arūnas Malikėnas – Mandarinas.
Publiką ypač sužavėjo komiškoji Pongo, Pango ir Pingo trijulė, atsverianti „Turandot“ istorijos žiaurumą. Dainavo ispanų tenorai Vicenç’as Esteve ir Juanas Antonio Sanabria, dalyvavę ir Madrido pastatyme, bei jaunas lietuvių baritonas Steponas Zonys, pademonstravęs gražų tembrą išryškinantį dainavimą.
Lyg kokie ping-pongo teniso kamuoliukai nuolat šokčiojanti ir besivaipanti trijulė, regis, įkūnijo ir R. Wilsono skepsį jausmingojo teatro, kuriam iš esmės atstovauja ir G. Puccini „Turandot“, atžvilgiu.
Paradoksas yra tas, kad nemėgdamas natūralizmo ir sentimentalumo R. Wilsonas su bendraminčiais sukūrė labai jaudinančią ir muzikalią G. Puccini „Turandot“ interpretaciją.
