Tai bene pirmasis tokio pobūdžio spektaklis Lietuvoje, kuomet pasitelkiamos realios žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis, istorijos.
„Nenugalėtieji“ – ne pjesė, o tikri ir nuogi sergančiųjų išgyvenimai, jų istorijų nuotrupos, sujungtos į vieną kūrinį ir būtent dėl to artimi kiekvienam žmogui. Mūsų kūrybinė komanda su ligoniais dirba jau ne vienus metus, tačiau tokį spektaklį sukūrėme pirmą kartą“, – kalbėjo spektaklio režisierė.
„Nenugalėtieji“ – ne pjesė, o tikri ir nuogi sergančiųjų išgyvenimai, jų istorijų nuotrupos, sujungtos į vieną kūrinį ir būtent dėl to artimi kiekvienam žmogui. Mūsų kūrybinė komanda su ligoniais dirba jau ne vienus metus, tačiau tokį spektaklį sukūrėme pirmą kartą“, – kalbėjo spektaklio režisierė.
Vienas kito anksčiau nepažinoję žmonės savo išgyvenimus perteikė iš skirtingų požiūrio taškų. Ypatinga tai, kad onkologiniams ligoniams buvo suteikta galimybė dalyvauti rašymo procese. Tai, ką jie parašė, režisierę ir visą kūrybinę komandą nuoširdžiai nustebino.
Rašant žmonėms tarsi atsivėrė vidiniai klodai, atrodo, lyg istorijas būtų rašę rašytojai ar poetai.
„Neabejoju, kad įtakos turėjo tai, kad įžanga į rašymą truko apie penkias valandas. Žmonės savo istorijas rašė artimiesiems ir visuomenei. Juk nė vienas nežinome, kas mums ar mūsų artimiesiems nutiks rytoj. Labai svarbu sužinoti, kuo gyvena žinią apie ligą išgirdę žmonės, apie ką ir kaip jie mąsto, kaip keičiasi jų vertybės. Spektaklyje susilieja šokio, teatro, muzikos terapija“, – kalbėjo A.Žukaitė-Kupčiūnienė.
Jos teigimu, meno terapija yra skirta mūsų neigiamoms patirtims, mintims, prisiminimams valyti. O įdomia terapijos ir scenos meno išraiškų sinteze siekiama ne nustebinti žiūrovą režisūriniais sprendimais, bet sukurti ypatingą būvį, būtį, akimirkas ir būsenas, kurios labai jautriai ir bendražmogiškai padėtų kiekvienam ten, kur labiausiai skauda. Ar tai būtų onkologinės ligos skausmas, ar kitas dvasios, širdies skausmas.
„Kartais tik pažvelgę per kito žmogaus skausmo ir išsilaisvinimo iš jo prizmę mes galime prisipildyti šviesos ten, kur senai glūdėjo tamsa, bei pažvelgti į gyvenimą bei jo kasdienybę jautriau ir prasmingiau nei bet kada“, – tikino kūrėja.
Spektaklio metu žmogus stoja į akistatą su savo baimėmis, neišaiškintomis situacijomis. Tas, kuris dalyvauja terapijos procese, iš šono pamato savo problemą. Meno terapijos tikslas – paleisti, atleisti sau ar kažką pakeisti savo mintyse. Tai atsisveikinimas su tam tikra situacija.
Žiūrovas, žiūrintis tokio žanro spektaklį, net jei pats ar savo aplinkoje neturi onkologinių susirgimų, vis tiek tapatina save su tam tikrais bendražmogiškais išgyvenimais.
„Spektaklyje daugiausia dėmesio skiriama išgyvenimams, jausmams, emocijoms, potyriams, iššūkiams, galimybėms. Kiekvienas žiūrintis spektaklį iš jo pasiima tai, kas jį tuo metu jaudina. Mintis valo net tie žmonės, kurie visiškai nesusiję su spektaklio istorijų veikėjais“, – tikino spektaklyje vaidinę Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai Ugnė ir Ridas Žirguliai.
Jiems pritarė jaunosios aktorių kartos atstovė Nika Šilova, Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Misterijų teatro šokėjai Gintaras Visockis ir Viltė Kazlauskaitė.
Naujas kūrėjų darbas atskleidė penkių sunkia liga sergančių žmonių patirtį.
Keturių savo ligos istorijas pasakojančių žmonių tikrieji vardai liko paslaptyje, tačiau spektaklio „Nenugalėtieji“ idėjos autorius Virginijus Šaulys sutiko būti pristatomas.
Keturių savo ligos istorijas pasakojančių žmonių tikrieji vardai liko paslaptyje, tačiau spektaklio „Nenugalėtieji“ idėjos autorius Virginijus Šaulys sutiko būti pristatomas.
Apie savo ligą, kurios eigos neįmanoma nuspėti, jis kalba atvirai ir trokšta, kad nuo kovo pradedamas rodyti teatro ir šokio vaidinimas paliestų giliausius jausmus, priverstų susimąstyti apie gyvenimo vertybes, padėtų ligoniui bei jo artimiesiems pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.
„Šis spektaklis – įrodymas, kad nors vėžio diagnozė skamba labai grėsmingai, ligą galima valdyti. Statyti tokio pobūdžio spektaklį kūrėjams – nemažas iššūkis. Kaip ir nelengva tiems, kurie pasakoja savo istorijas.
Tačiau tikiu, kad šis darbas visiems artimas, jautrus ir netikėtas. Juk vargu ar Lietuvoje rasime šeimą ar giminę, kurios nėra palietęs vėžys“, – sakė V.Šaulys.
