Tarptautinę trupę subūrusio spektaklio ryškiausiomis žvaigždėmis tapo lietuviai - Turandot įkūnijusi Sandra Janušaitė ir Kalafo vaidmens atlikėjas Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt).
Subūrė tarptautinę trupę
R.Wilsono su bendražygiais sukurtos „Turandot“ versijos pasaulinė premjera 2018 m. lapkričio 30 d. įvyko Madrido karališkojo teatro („Teatro Real“) scenoje.
Vilniuje kartu su R.Wilsonu viešėjo šio pastatymo režisūros bendraautorė Nicola Panzer, scenografijos bendraautorė Stephanie Engeln, šviesų dizaino bendraautoris Johnas Torresas, kostiumų dailininkas Jacques‘as Reynaud, perukų ir grimo dailininkė Manu Halligan.
R.Wilsono režisuota G.Puccini opera „Turandot“ – tai bendras Madrido karališkojo teatro, LNOBT, Toronto „Canadian Opera Company“ ir Hiustono „Grand Opera“ pastatymas. Pats R.Wilsonas šiame pastatyme ėmėsi ne tik režisieriaus, bet ir scenografo bei šviesų dailininko vaidmens.
LNOBT naujojo „Turandot“ pastatymo muzikos vadovu tapo dirigentas Modestas Pitrėnas. Pirmajame premjeriniame spektaklyje be S.Janušaitės ir V.Vyšniausko, dainavo Olegas Orlovas (Latvija), Marco Spotti (Italija), Jevgenija Dušina (Rusija), Vicenco Esteve (Ispanija), Juanas Antonio Sanabria (Ispanija), Steponas Zonys, Arūnas Malikėnas.
Ištakos - XII amžiuje
Pasakos apie žiauriąją princesę Turandot šaknys glūdi įvairių Rytų tautų folklore. XII a. persų poetas Nizami šios pasakos siužetą panaudojo savo apysakoje. Iš čia ji pakliuvo ir į XVIII a. Europoje išleistus persų pasakų rinkinius.
Prancūzų rašytojas Alainas Rene Lesage’as pagal šį siužetą 1729 metais parašė komišką operą „Kinų princesė“. Ji tapo XVIII a. italų dramaturgo Carlo Gozzi pjesės prototipu, o XIX a. pradžioje poetas ir dramaturgas Friedrichas Schilleris C.Gozzi pjesę išvertė į vokiečių kalbą ir sukūrė savąją versiją teatrui. Tad prie operos „Turandot“ literatūrinių ištakų yra prisidėję daug žymių kūrėjų.
1919 m. lapkritį šis siužetas sudomino G.Puccini: nieko panašaus iki tol jis nebuvo rašęs. Rašydamas „Turandot“, kompozitorius studijavo kinų folklorą – operos partitūroje yra keletas kinų liaudies melodijų citatų.
Pateisino kūrėjo viltis
„Norėjau sukurti žmogišką kūrinį; prabilus širdžiai, nesvarbu kaip, kinų ar olandų motyvais, jausmas išlieka tas pats; troškimai bendri visiems žmonėms“, – vylėsi gyvenimo pabaigoje kompozitorius. Ir opera „Turandot“, pirmąkart nuskambėjusi 1926 m. Milano „La Scala“ teatre ir jau beveik šimtmetį nesitraukianti iš teatrų repertuarų, jo troškimus pateisino.
„Turandot“ – nakties drama. Visą operą mus lydi kraujo ir vilties simboliai. Veiksmas vyksta pasakiškų laikų Pekine, kur nuolat liejasi kraujas: išrankioji princesė Turandot savo potencialiems jaunikiams galvas kapoja be gailesčio.
Tačiau kartą priešais ją stoja svetimšalis princas, kurio ryžto pabūgsta netgi negailestingoji princesė. Kalafas nesunkiai įmena visas Turandot mįsles ir, matydamas princesės neviltį, pats pasiūlo jį nuteisti arba pasmerkti leidžiantį žaidimą.
Deja, šis žaidimas pražudo slapta Kalafą mylinčią vergę Liu. Užtat ledinė Turandot, regėdama Liu pasiaukojimą, atitirpsta…
Persekiojo tarnaitės šmėkla
G.Puccini paliko operos istorijai įspūdingą herojų moterų galeriją. Moteris jis gerai pažinojo. „Aš esu aistringas laukinių paukščių, operos libretų ir patrauklių moterų medžiotojas“, – yra prisipažinęs pats kompozitorius.
Daugelis G.Puccini operų moterų primena realias jo drauges, įkvėpusias kompozitorių rašant scenos veikalus. Tiksliau – jam buvo įprasta užmegzti meilės ryšį su operos herojės bruožų turinčiomis merginomis.
Maestro asmeninis gyvenimas buvo spalvingas kaip ir jo operos – jį drebino aistros ir skandalai, buvo užtemdę ištvirkavimo, savižudybės, kalėjimo šešėliai.
Iki pat mirties G.Puccini persekiojo tarnaitės Dorios Manfredi, tapusios jo aistros auka, šmėkla. Manoma, kad ši mergina buvo „Turandot“ tarnaitės Liu prototipas. Dėl to maestro kaip apsėstas dirbo prie šios operos, užplūdus vėlyvam įkvėpimui, ir pasidavė mirčiai, kai buvo sukurta Liu savižudybės scena.
Kompozitorius staiga mirė nuo širdies smūgio, nors buvo gydomas nuo gerklės vėžio. Operą užbaigė G.Puccini mokinys Franco Alfano.
Liu personažo netgi nebuvo Carlo Gozzi ir Friedricho Schillerio pjesėse, pagal kurias parašytas „Turandot“ libretas. Sukurti ištikimos tarnaitės, nusižudančios dėl princo, paveikslą libreto autoriams nurodė G.Puccini.
Jis pats buvo įklimpęs į panašią istoriją. Mat jo tarnaitė Doria viloje užklupo G.Puccini podukrą su meilužiu, o pastaroji siekdama nuslėpti gėdingą įvykį apžmeižė tarnaitę sanguliavimu su maestro. Kompozitoriaus žmona patikėjo šmeižtu, ir Doria, neištvėrusi jos grasinimų bei persekiojimo, nusinuodijo. Po jos mirties tyrėjai nustatė, kad mergina buvo skaisti.
Šis skandalas 1909-aisiais buvo laikraščių pirmuose puslapiuose. G.Puccini žmona už šmeižtą atsidūrė kalėjime ir ištrūko iš jo tik po penkių mėnesių, G.Puccini sumokėjus kompensaciją Manfredi šeimai.
Kiti šio sezono „Turandot“ spektakliai LNOBT vyks kovo 2, 8 ir 9 ir balandžio 6 dienomis. Laisvų vietų juose nebėra, atkakliausi operos gerbėjai teatro kasose gali įsigyti tik bilietų stovėti.
