Karjerą pradėjęs kaip aktorius, dvylika metų vaidinęs Rygos „Dailės“ teatre, ilgainiui A. Žagaras pasuko operos link ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje tapo viena kertinių ne tik Latvijos, bet ir viso Baltijos regiono operos pasaulio figūrų.
Būdamas drąsus vizionierius, jis išvedė Latvijos operą į tarptautinį lygmenį: 1998 m. įkūrė tarptautinio atgarsio iki šiol sulaukiantį Rygos operos festivalį. Jo dėka į didžiąsias pasaulio scenas išėjo visa plejada latvių: dainininkai Elīna Garnača, Kristīne Opolais, Marina Rebeka, Aleksandras Antoņenko, dirigentas Andris Nelsonas ir kiti.
Latvijos nacionalinės operos scena A. Žagarui vadovaujant (1996–2013) buvo svetinga ir daugeliui lietuvių – solistų, dirigentų, statytojų.
2013 m. Andrejas Žagaras pastatė savo vienintelį spektaklį Lietuvoje – Richardo Wagnerio „Lohengriną“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pateikiame tuo metu darytą interviu su režisieriumi žurnalui „Bravissimo“.
– Kaip jaučiatės pirmą kartą dirbdamas Vilniuje, Lietuvos operos scenoje?
– Darbas Vilniuje man svarbus emociškai: čia pažįstu daugybę žmonių. Be to, lietuvių ir latvių mentalitetas labai panašus, jaučiuosi kaip namie. Tai visai kitoks pojūtis, nei dirbant Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ar Rusijoje.
Dar studijų metais atvykdavau į Vilnių ir Kauną žiūrėti Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektaklių, vėliau domėjausi Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno pastatymais, žinoma, visada domino ir lietuvių opera. Pažįstu daugelį lietuvių solistų, dainavusių Rygoje. Tai ir jūsų vyresniosios kartos scenos garsieji Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eugenijus Vasilevskis, ir jaunesniosios kartos atlikėjai.
Daug dirbau su Asmik Grigorian – ji yra mano mėgstamiausia jaunosios kartos lietuvių solistė. Taip pat daug dirbta su Laimonu Pautieniumi, Kostu Smoriginu, kuris dainavo „Don Žuane“ ir kituose pastatymuose. Rygoje dainavo Edgaras Montvidas, Giedrius Žalys, Ieva Prudnikovaitė ir kiti puikūs atlikėjai. Nepaprastai vertinu dirigentus Gintarą Rinkevičių ir Modestą Pitrėną.
– Esate sukūręs septyniolika operų pastatymų, o „Lohengriną“ statote pirmą kartą. Pats norėjote imtis šios operos ar sulaukėte pasiūlymo iš Vilniaus ar Bratislavos?
– Tai savotiškas sutapimas. 2013-ieji – Wagnerio metai, ir Bratislava pakvietė mane pastatyti spektaklį. Maždaug tuo pat metu ir iš Vilniaus gavau pasiūlymą sukurti kurios nors Wagnerio operos pastatymą. Kitas žingsnis buvo pasirinkti kūrinį. Taip atsirado „Lohengrinas“, tada ir pasiūliau bendrą pastatymą. Abiejų teatrų vadovybės sutarė, kad pirmoji premjera įvyks Vilniuje, o paskui – Bratislavoje.
– Kaip sekėsi repetuoti „Lohengriną“ su mūsų atlikėjais?
– Dirbdamas pakeičiau išankstines nuostatas, su kuriomis atvykau. Sandrą Janušaitę, Inesą Linaburgytę, Dainių Stumbrą pažįstu – jie dainavo Rygoje, bet nesu dirbęs su jais kaip režisierius. Dainininkai yra labai atviri – tai be galo svarbu. [...] Sandra Janušaitė turi nuostabų balsą, padedu jai atsiverti kaip artistei. Inesa Linaburgytė visuomet buvo įspūdinga, stipri aktorė, kūrė ryškius charakterius.
Dainininkai neretai mėgsta tarsi pozuoti scenoje, bet ne galvoti, kodėl taip elgiasi, ką turi pasakyti. Mat žiūrima lyg ir atlaidžiau – dainininkai pirmiausia turi dainuoti. Tačiau režisierius privalo jiems padėti sukurti personažus, kad scenoje matytume žmonių santykius.
Juk mūsų tikslas – priversti žiūrovus įsigyventi į tai, kas vyksta scenoje, suteikti jiems katarsį, kad patikėtų. Ko gi mes einame į teatrą, į operą? Kad patirtume tą katarsį. Labai džiaugiuosi darbo su solistais rezultatais, jų tobulėjimu – tai nėra tuščias komplimentas. Dainininkų sumanumas, inteligencija – be galo svarbios savybės. Beje, išgirdau čia ir puikaus balso jauną bosą Tadą Girininką (už Karaliaus vaidmenį „Lohengrine“ 2014 m. T. Girininkas pelnė „Auksinį scenos kryžių“. – Red.).
– Būdamas režisierius, kreipiate dėmesį į dainininkų balsus?
– Iš tiesų daug dėmesio skiriu dainavimo kokybei, daug klausausi dainininkų. Tai nėra mano kaip LNO generalinio direktoriaus pareiga, bet prieš septynetą metų buvau pakviestas į Dresdeną žiuri nariu konkurse „Competizione dell’ Opera“: keletą dienų nuo ryto iki vakaro klausiausi daugybės dainininkų ir turėjau išsakyti savo pastabas, vertinti.
Nuo to laiko tai tapo savotiška obsesija. Man ne tik patinka klausytis gerų dainininkų, man teikia džiaugsmą ir azartą rasti jaunų gabių atlikėjų ir sudaryti jiems galimybę augti. Esu dalyvavęs daugelyje konkursų ir perklausų, kuriose ieškau jaunų talentų ir kviečiu juos į Rygą tobulintis.
Turime Operos studiją, kurioje dėsto penki garsūs pedagogai: Margarita Gruzdeva, Anita Garanča (1949–2015. – Red.), tarp kurios buvusių studentų – duktė Elīna Garanča, Maija Kovalevska, Aleksandras Antonenka; kviestiniai mokytojai Paolo de Napoli iš Italijos, Axelis Everaertas iš Belgijos ir žymi vokalo mokytoja iš Amsterdamo Margreet Honig.
Esame vienuolika teatrų subūrusios Tarptautinės Europos operos akademijų asociacijos (European Network of Opera Academies) nariai. Tad dirbame ne tik su Latvijos jaunaisiais dainininkais, kviečiame ir jaunuolius iš visų dešimties mūsų partnerių kraštų atvykti į Rygoje rengiamus meistriškumo kursus, o mes savo ruožtu galime siųsti savo dainininkus tobulintis į kitų kraštų akademijas. Tai kompleksinė sistema: ieškome talentų, juos laviname, suteikiame pirmąjį tarptautinės karjeros startą ir visuomet laukiame jų sugrįžtant dainuoti Rygoje.
– Pakalbėkime apie Jus. Kodėl pradėjote režisuoti operas?
– Dvylika metų buvau aktoriumi. Labai anksti pradėjau vaidinti kine. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, būdamas septyniolikos, laikiau egzaminus į kino aktorių studiją, ten praleidau dvejus metus. Vėliau studijavau aktorystę Latvijos konservatorijoje, ją baigęs dešimt metų vaidinau „Dailės“ dramos teatre. Filmavausi ne tik Latvijoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose, pavyzdžiui, Lietuvoje esu vaidinęs Gyčio Lukšo filme „Žolės šaknys“ (1988).
Taigi buvau aktorius, bet tada subyrėjo Sovietų Sąjunga, o su ja – ir kino industrija. Buvau maždaug trisdešimt ketverių – to amžiaus, kai karjera įgauna pagreitį. Viename paskutinių savo filmų (1992 m. Vladimiro Bortko „Sėkmės jums, ponai“) kūriau pagrindinį vaidmenį greta Nikolajaus Karačencovo – ryškios Rusijos kino žvaigždės. Bet tai buvo dešimtasis dešimtmetis: mes taip džiaugėmės atgavę Nepriklausomybę, atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, turėdami savo pasus!
O Latvijoje, kaip ir, manau, Lietuvoje, kino filmai iš viso nustoti kurti, sugriuvo Kino studijos. Taigi būdamas jaunas kino aktorius turėjau keisti profesiją. Ėmiausi verslo projektų, lygiagrečiai kurį laiką vaidinau teatre, o 1996 m. sulaukiau pasiūlymo tapti Latvijos nacionalinės operos generaliniu direktoriumi. Žinoma, pirmuosius septynerius metus, iki 2003-iųjų, neturėjau laiko galvoti apie režisūrą, nes kovojau dėl pinigų, didesnio biudžeto, įtikinėjau Kultūros ministeriją, kad esame geri, svarbūs Latvijos kultūrai...
Tik 2000 m. gavome pakankamą finansavimą – taigi ketverius metus truko karas dėl pinigų ir deramo požiūrio. Visą mano kūrybinę energiją tuo metu buvo pasiglemžę rūpesčiai, kaip įtvirtinti teatrą, sukurti tarptautinę reputaciją. Tačiau 2003-iaisiais padėtis jau kelerius metus buvo stabili ir, manau, pradėjau nuobodžiauti. Tiesa, buvau sulaukęs pasiūlymų iš Kanados (Toronto), iš Švedijos, iš Jungtinės Karalystės atvykti į pokalbius dėl generalinio direktoriaus vietos.
– Kodėl nepriėmėte šių pasiūlymų?
– Kaskart reikėjo rinktis: ar išsiruošti iš Rygos ir vėl viską pradėti iš pradžių, ar tęsti pradėtus darbus. Pirmasis pasiūlymas atėjo 2000 m. iš Jungtinės Karalystės. Tačiau tada norėjau bent jau pasimėgauti taip sunkiai pasiekta stabilia teatro padėtimi.
O po keleto metų turėjome vykti į Švedijoje vykusį festivalį, po atviru dangumi rodyti „Skrajojantį olandą“. Biudžetas nedidelis, vasara, nedaug laiko repeticijoms. Negalėjau ko nors spausti, kad imtųsi šio pastatymo. Na, ir pamaniau, tai puiki galimybė pamėginti režisuoti! Scenografija minimalistinė, keturi tūkstančiai žiūrovų, dvi savaitės repeticijų – jokių įspūdingo reginio galimybių, bet dainininkai nuostabūs. Ačiū Dievui, viskas pavyko.
Kolegos sakė, kad išlaikiau savotišką egzaminą. 2003 m. šį pastatymą pritaikėme Rygos operos scenai ir nuo tada skaičiuoju savo kaip režisieriaus karjeros metus. Kai 2006 ir 2007 m. man buvo pasiūlyta dirbti Švedijoje ir Kanadoje, mūsų ekonomika sparčiai augo.
Pradėjau naujas kovas dėl didesnės Rygos operos scenos. Garsus šveicarų architektas Mario Botta, rekonstravęs Milano „La Scalos“ teatrą, parengė mūsų sceną išplečiantį ir modernizuojantį projektą. Kaip galėjau vykti į Kanadą ar Švediją – tuos turtingus, socialiai stabilius, bet tokius nuobodžius kraštus, kai jutau, kad privalau likti čia, pastatyti šį savo paminklą?!
Buvau įsitikinęs, kad po dvejų metų Rygos opera turės fantastišką renovuotą sceną. Ar galite įsivaizduoti mano entuziazmą? Ir vietoj to vykti į Geteborgą, kur trečią valandą temsta, o šeštą valandą visi eina miegoti: stabilus, turtingas, pinigingas, nuobodus gyvenimas. O norisi kurti, gyventi su aistra!
Be to, 2007 m. jau buvome pradėję planuoti viso Wagnerio „Nibelungo žiedo“ pastatymą, turėdami minty 2013-uosius – Wagnerio metus. Pradėjau ieškoti režisierių, burti kūrybines komandas, rūpintis finansavimu. Šie tikslai ir pareigos vertė sau sakyti: o ne, padarysiu šitai, tada bus matyti.
Be to, esu patriotiškas – visada jaučiuosi laimingas grįždamas namo į Rygą, Latviją (beje, A. Žagaras vaidino filme „Ilga kelionė per kopas“ pagrindinių veikėjų suaugusį sūnų. – Red.). Galiu daug keliauti, dirbti svetur – po šešių savaičių Italijoje, Vokietijoje ar Japonijoje puiku sugrįžti ir jausti, kad tai mano namai, mano teatras, mano scena.
– Esu mačiusi keletą jūsų spektaklių – jie įvairūs. Vieni labai šiuolaikiški, kiti – gana nuosaikūs (pvz., 2011 m. Rygoje pastatyta „Liučija di Lamermur“), o „Lohengrinas“?..
– Man visada svarbu rasti tinkamą sprendimą. Nevengiu perkelti veiksmo į kitą laikotarpį, nebijau keisti veiksmo vietos. Bet gerbiu kompozitorių, muziką ir kūrinio pagrindą. „Lohengrinui“ ieškojome istorijos laikotarpio, kuris būtų panašus į Wagnerio operoje vaizduojamus neramius laikus. Taip atsirado 1940-ieji, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai rusai ir vokiečiai iš pradžių buvo sąjungininkai, bendradarbiavo, o netrukus tapo priešais. Ir tame istoriniame fone – permaininga Vilniaus situacija, dramatiškos jo grąžinimo Lietuvai aplinkybės. Mus įkvėpė Vilniaus praeitis, kruopščiai ją tyrinėjome.
Spektaklio scenografijai įkvėpimo šaltiniu tapo jūsų Katedra, jos klasicistinis pavidalas su kolonomis. Vilniaus kraštovaizdyje, kuriame vyrauja barokinės bažnyčios, Katedra išsiskiria savo masyvumu. Regis, neramiais laikais ji galėjo tapti žmonėms prieglobsčiu. Juk bažnyčios ir katedros karų metu atlikdavo įvairias funkcijas: žmonės čia ateidavo sužinoti naujienų, prašyti prieglobsčio, nakvynės.
Mano tikslas – papasakoti apie meilę ir neapykantą, apie nuožmų valdžios troškimą, kai dėl jos kovojant prarandamas žmogiškumas. Tai istorija apie meilės misiją ir valdžios geismą. Man svarbiausia sukurti gyvybingą gerų teatrinių standartų spektaklį – papasakoti žmonėms labai gyvą, žmogišką istoriją.
* * *
Ištrauka iš 2016 m. interviu su latvių operos primadona Kristīne Opolais, publikuoto žurnale „Bravissimo“ dainininkės koncerto LNOBT proga.
„Kaip artistė gimiau Rygoje – spektaklis, kuriame suvokiau, kad nejaučiu jokių apribojimų, buvo „Pikų dama“ (2005), statyta Andrejo Žagaro. Jis buvo pirmasis ir svarbiausias mano mokytojas. Supratome vienas kitą iš pusės žodžio, pasitikėjome vienas kitu. Jis mane visiškai atvėrė.
Iki tol nesuvokiau, ką darau scenoje, nežinojau, kad galiu pasinerti į vaidmenį kaip į transą. Kaip aktorius ir puikus režisierius, jis davė man labai daug gerų patarimų. Beje, A. Žagaras mane supažindino su dar vienu labai svarbiu mano gyvenime režisieriumi – Dmitrijumi Černiakovu. [...] Taigi Andrejas Žagaras pirmasis atvėrė mano galimybes.“
