Kovo 1 ir 2 dienomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) rampos šviesas išvys naujausias menininko darbas – Giacomo Puccini (1858-1924) opera „Turandot“, kurią maestro ne tik režisavo, bet ir apipavidalino kaip scenografas bei šviesų dailininkas.
Šios versijos pasaulinė premjera įvyko praėjusį lapkritį Madrido „Teatro Real“. Tai – bendra šio teatro, LNOBT, Toronto „Canadian Opera Company“ ir Hiustono „Grand Opera“ produkcija.
Premjeros proga R.Wilsonas pirmadienį žurnalistams atskleidė, ko nekenčia teatre ir ko galime tikėtis iš „Turandot“ - spektaklio apie žiauriąją senovės Kinijos princesę, pasmerkiančią myriop virtinę jaunikių, kurie neįmena jos mįslių.
G.Puccini „gulbės giesmė“
Turandot – vienas mįslingiausių personažų didžiojo italų operos kūrėjo G.Puccini įspūdingoje herojų moterų galerijoje. O moteris jis gerai pažinojo. „Aš esu aistringas laukinių paukščių, operos libretų ir patrauklių moterų medžiotojas“, - yra prisipažinęs kompozitorius.
Maestro asmeninis gyvenimas buvo spalvingas kaip ir jo operos - jį drebino aistros ir skandalai, buvo užtemdę ištvirkavimo, savižudybės ir kalėjimo šešėliai.
„Turnadot“ - G.Puccini „gulbės giesmė“. Kompozitorius neužbaigė šio kūrinio, staiga miręs nuo širdies smūgio, nors buvo gydomas nuo gerklės vėžio. Kūrėjui nebuvo lemta išvysti triumfališkos „Turandot“ premjeros Niujorke 1926-aisiais, kuriai paskutinius štrichus pridėjo autoriaus mokinys Franco Alfano.
LNOBT jau antrą kartą bando įminti šios operos mįsles. Ji buvo įžengusi į šią sceną 2003-aisiais.
Sunkiausia scenoje - stovėti
„Turandot” siužetas atkeliavo iš XII amžiaus Persijos. Tai pasaka, o pasakoje viskas kitaip nei realybėje. Anot R.Wilsono, scena – taip pat tarsi pasakos erdvė, joje judame, sėdime, gestikuliuojame ne taip kaip kitose erdvėse. „Natūralizmas scenoje yra melas. Aš dažnai operos spektakliuose užsimerkiu, kad išgirsčiau muziką, nes scenos veiksmas man trukdo. Nekenčiu natūralizmo“, - atviravo menininkas.
Jis pats tvirtino siekiantis padėti publikai geriau išgirsti muziką atsimerkus nei užsimerkus ir netgi padėti geriau dainuoti solistams. „Aukščiausias dainininko meistriškumas – perteikti emociją nejudant, išmokti stovėti scenoje. To sunkiausia išmokti teatre, juolab kad Vakaruose to niekas nemoko“, - dėstė R.Wilsonas.
Paklaustas, kiek universali gali būti jo gana statiška kūrybos estetika, kai operos yra tokios skirtingos, režisierius teigė, kad būtina gerbti autorius, bet nereikia jiems vergauti – reikia surasti savo kelią.
Jis patikino niekada nedarantis to paties, nors jo sceninės interpretacijos gal ir atrodo panašios. Mat spektaklių spalvų paletė visą laiką kinta, o kone kiekvienas artistų judesys yra susijęs su šviesa. Ji bene svarbiausias R.Wilsono darbų komponentas.
„Esu kilęs iš Teksaso. Mano darbai – tai Teksaso kraštovaizdžio spalvos“, - teigė menininkas.
Paliko mįslių ir klaustukų
„Turandot“ muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas dirbdamas su R.Wilsonu jautėsi tarsi skaitytų G.Puccini testamentą. „Kompozitorius mums paliko daug ženklų, mįslių ir klaustukų. Surasti atsakymus, ką G.Puccini norėjo mums perteikti gal net pasąmoningai – didelis iššūkis“, - pripažino M.Pitrėnas.
Laviruodamas tarp tradicijų ir naujovių, klaidžiodamas savo herojų ydų ir dorybių labirintais, pasitelkęs kompozitoriaus talentą, dramaturgo ir psichologo nuojautą, spalvingą savo gyvenimo patirtį G.Puccini skverbte įsiskverbė savo melodijomis į klausytojų sielos gelmes.
Šiandien kai kurios G.Puccini operų arijos yra žinomos taip pat plačiai, kaip popmuzikos hitai. „Nessun dorma” iš „Turandot” - viena populiariausių. Šią ariją ypač išgarsino legendinis Luciano Pavarotti, ją atlikęs 1990-ųjų Pasaulio futbolo čempionate. Po šio pasirodymo buvo parduota daugiau kaip 10 milijonų „Nessun dorma” singlo kopijų.
„Visa muzika, kurią esu sukūręs iki šiol, palyginti su ta, kurią rašau dabar, man atrodo farsas“, - rašė G.Puccini apie „Turandot“. O šis kūrėjas sulaukė turbūt didžiausios komercinės sėkmės iš operų autorių. Kompozitoriui mirus, jo turtas buvo įvertintas daugiau kaip 100 milijonų dolerių pagal šiandieninius standartus.
Vagystės kaltininkai neatskleisti
LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas pripažino, kad naujojo „Turandot“ spektaklio kūrybos procesas buvo labai ilgas ir sudėtingas. Jį dar labiau apsunkino brangių operos kostiumų vagystė iš vilkiko Vokietijoje.
Nusikaltimo aplinkybės vis dar neišaiškintos. Laimė, kad teatrui pavyko laiku pasiūdinti naujus identiškus kostiumus. Beje, jų dailininkas Jacques'as Reynaud – G.Puccini palikuonis.
Turandot premjeroje įkūnys Sandra Janušaitė, Kalafą – Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) ir jaunas gruzinų tenoras Michailas Šešaberidzė.
Šį vakarą, 18 val., LNOBT Raudonojoje fojė bus galima daugiau išgirsti apie premjerą iš paties R.Wilsono. Režisierius susitiks su publika.
Pokalbį moderuos jo mokinė Gintarė Minelgaitė, praleidusi dvi vasaras R.Wilsono įkurtame „Watermill“ centre Niujorke. Šiame centre su studentais išbandomos R.Wilsono inscenizacijų scenos prieš perkeliant jas į teatrus. Renginį bus galima stebėti ir tiesioginėje transliacijoje LNOBT feisbuko paskyroje.
