Paprašėme režisierės A.Sunklodaitės pasidalyti mintimis apie kūrybinį-žaidybinį darbą ir kodėl žiūrovams reiktų ateiti į šį spektaklį, žadantį daug netikėtumų.
Apie R.Muchą ir jos poezijos pasirinkimą
Nuostabios rašytojos R.Muchos poezija mano akiratin pateko labai paprastai: Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova pasikvietė ir pasiūlė pastatyti spektaklį būtent pagal šios poetės eiles. Esu labai dėkinga, kad supažindino mane su šios puikios kūrėjos poezija.
Absoliučiai mano skonio, pasaulio pajautimo, lyriško ir sykiu ironiško žvilgsnio į pasaulį, į mūsų būtį poezija vaikams. Ir mažiems, ir dideliems. Bet vaikams. Gal todėl pirmą kartą savo gyvenime sutikau statyti spektaklį ne pagal savo pačios pasirinktą literatūrinę medžiagą.
Apie aktorių ir kitų kūrybinės grupės narių indėlį
Perskaičiusi eilėraščius, kurie tarpusavyje dažniausiai neturi jokio siužetinio ryšio, supratau, kad ir pats spektaklio inscenizacijos konstravimas bus labai rizikingas, bet labai įdomus. Nusprendžiau, kad tai noriu daryti drauge su aktoriais.
Man visada spektaklyje labai svarbi aktorių komanda, o „atrakinti“ R.Muchos poeziją tikrai nepavyktų „valdiškai“ atliekant scenaristo-režisieriaus-aktoriaus darbus. Ir aš labai dėkinga aktoriams už tai, kad jie pasinėrė į šitą smagią kūrybinę avantiūrą. Man tai labai svarbu.
Pasirinkau tikrai labai talentingus ir sumanius kūrėjus, kurie daug siūlo, drąsiai eksperimentuoja ir turi puikų humoro jausmą. Lygiai taip pat svarbu, kad šalia būtų patikimi ir taip pat „išprotėję“ kiti kūrybinės grupės nariai.
Su dailininke G.Brazyte ir kompozitoriumi D.Gnedinu esame kartu sukūrę jau daug spektaklių, ir noriu pasakyti, kad be jų nieko nebūtų. Teatras – kolektyvinis menas, ir nereikia vaizduoti, kad yra kitaip. Visada džiaugiuosi, kai matau, kaip prie kūrybinio proceso vis labiau prisideda siuvėjai, rekvizitininkai, apšvietėjai, garso režisieriai ir kiti teatre dirbantys žmonės, nes kuo didesnė bendrystė atsiranda, tuo lengviau ir ilgiau gyvuoja spektaklis.
Apie žaidybinį teatrą
Man labai patinka žaidybinis teatras. Aš nemėgstu „iškankintų“ spektaklių vaikams. Esu stačiusi spektaklių įvairia tematika, bet visada kūrybinis procesas būna paremtas žaidimu, kad ir kiek laiko tam turime.
Esu baigusi lietuvių kalbos ir literatūros, aktoriaus filologo (Vilniaus universitete) ir teatro režisūros(Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) studijas. Ir labai džiaugiuosi, kad man pavyksta suderinti visų trijų mano profesijų žinias.
Taip, literatūra man labai svarbi ir gyvenime, ir kūryboje, bet ji nėra man šventa karvė, kurią bijočiau interpretuoti, pažvelgti savaip ir pan. Man baisiau, kai kas nors bando užkonservuoti tam tikrų klasikinių literatūros kūrinių interpretavimą, kuria taisykles ir apribojimus. Taip nuo šarlatanų neapsisaugosime. Taip greičiau numarinsime naujas idėjas ir paskui ilgai dejuosime dėl naujos kūrybinės minties trūkumo.
Apie ką kalbame su žiūrovais
Mėgstu kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis, bet jiems suprantama kalba. Man svarbu, kad mažasis žiūrovas suprastų, ką mato scenoje. Mano kūrybinės ambicijos neturi nustelbti noro, kad tas žiūrovas, kuriam kuriu spektaklį, jį suprastų.
Bet nemėgstu ir pataikauti. Ypač tėveliams, kuriems kartais prireikia, kad spektakliuose vaikams kiškis būtinai lakstytų su kailinėmis ausytėm, uodegyte ir pan. Turiu tokį palinkėjimą tėveliams: pasitikėkite savo vaiku, nes jis protingas, nuovokus, ir nereikia jam į ausį viso spektaklio metu aiškint, kas scenoje vyksta. Jeigu jam reikės, jis jūsų paklaus.
Ir dar: dažnai susiduriu su šiuolaikinių žmonių negebėjimu suprasti konteksto. Pajėgūs suprasti tik tekstą. Ir tik trumpą bei nesudėtingą. Štai, pavyzdžiui, „Labaiteatre“ turime spektaklį „Siaubo pasakos“ pagal lietuvių liaudies sakmes. Spektaklio aprašyme atsakingai nurodome, kad rekomenduojame 9–12 metų vaikams. Bet tėvai perskaito pavadinimą ir nusprendžia: mano vaikui bus baisu. Nepasidomi, apie ką, pagal kokią literatūrinę medžiagą sukurtas spektaklis ir pan. O štai mokytojos lituanistės veda vaikus klasėmis ir džiaugiasi galimybe pasinaudoti tautosakos populiarinimu šiandienos vaikams.
Man baisu, kai perskaitau socialiniuose tinkluose, kad išsilavinusiai mamytei staiga užkliūna Jono Biliūno „Kliudžiau“, nes jos dukra perskaičiusi apsiverkė! Reikėtų tuo džiaugtis – jūsų vaikas ką tik išgyveno katarsį skaitydamas literatūros kūrinį, jūsų vaikas yra empatiškas. Tikėtina, kad ji niekada nenuskriaus silpnesnio už save padarėlio, ir tikėtina, kad ir kitąkart į rankas paims gerą knygą!
Todėl aš labai tikiuosi, kad spektaklio pavadinimas „Musė“ netaps kliūtimi jame apsilankyti. Net ir nemėgstantiems musių.
Apie ką spektaklis „Musė“?
Tai spektaklis apie bendruomenę, kurioje gyvena labai skirtingi, spalvingi ir savaip keisti personažai: Kupranugaris, Aštuonkojų šeima, Hipopotamas, Sraigė, Žaltys, Ežys, Kalaitė, įskaudinta iškabos „Piktas šuo“ ir kiti.
Toje bendruomenėje atsiranda Musė – smalsi, linksma, kūrybinga asmenybė, kuri bando pažinti pasaulį, jo dėsnius, keistumus, džiaugsmus ir neteisybes. Galiausiai Musė suvokia, kad pasaulis – sudėtinga, bet įdomi ir puiki vieta, jei sugebi pastebėti ne tik save, savo norus ir bėdas, bet ir šalia esantį.
Ar atsakysime į visus mažam žiūrovui kilusius klausimus? Tikrai ne. Mūsų tikslas tuos klausimus iškelti, mums svarbu, kad po spektaklio vaikai kalbėtųsi su tėvais. Galbūt pastebėtų juos supančiame gyvenime tokias pačias sraiges, ežius ar žalčius, galbūt pagalvotų apie savo santykius su draugais, kaimynais, apie tai, kad pasaulis pilnas labai skirtingų sutvėrimų (ne tik žmonių) ir mes visi esame vieni už kitus atsakingi.
Spektaklį „Musė“ rekomenduočiau 4–8 metų amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Galbūt (kartais taip atsitinka) parodę keletą spektaklių jaunajai publikai, praplėsime amžiaus grupę į vieną ar kitą pusę.
