Regimantas Adomaitis apie Juozą Budraitį: „Jo vaidyba buvo siaubinga, tiesiog nepakenčiama“

Pirmąjį kvietimą teatro scenoje atlikti Solneso iš Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ vaidmenį jį pakvietė režisierius Jonas Vaitkus.

Šį ir kitus žymaus aktoriaus vaidmenis, sukurtus teatro scenoje 1979–2018 m. naujausioje knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ pristato teatrologė Daiva Šabasevičienė. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Knygoje taip pat skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, režisieriai Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Šarūnas Bartas, Oskaras Koršunovas ir kiti.

„Su Juozu Budraičiu susipažinau Aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje (1978). Pagal vidinę jo būseną pajutau, kad jis pats nori ištrūkti iš kino rėmo, kinui būdingo emocinio subtilumo. Tą jaus­damas ir savaip ieškodamas tokio žmogaus, pakviečiau jį Solneso vaidmeniui.

Kauno dramos teatre panašaus į jį nebuvo. Pirmiausia, jis buvo apsiskaitęs žmogus, turintis skonį, įgijęs ne tik kino, bet ir meni­nę patirtį platesne prasme: fotografavo, tapė, domėjosi poezija, filo­sofija. Jis kaip asmuo imponavo. Man buvo įdomu, kaip kino aktorius gali veikti teatre, ar apskritai gali veikti, ir ko galima pasiekti šiuo eks­perimentu.

Statytojas Solnesas (1980) buvo visomis prasmėmis eksperi­mentinis vaidmuo – ir jo būsenom, ir loginiais apmąstymais. Jis daug galvodavo apie tai, nes trūko drąsos tam tikriems dalykams. Jam nuo­lat reikėdavo priminti, kad jis gali, kad jam pačiam to reikia.

Jo daly­vavimas ir repeticijose, ir viso teatro procese pasiteisino. Budraitis surado ir valios, ir jėgų atlaikyti visapusišką teatro žmonių spaudi­mą – ir teigiamą, ir neigiamą. Jis jautė tam tikrą baimę, nežinodamas, koks bus rezultatas.

Visą laiką norėjosi kitokio plano ne tik aktoriaus, bet ir žmogaus. Teatrui tokie žmonės labai reikalingi. Aš ir apie Adomaitį daug galvojau, nes jutau jo „sprogstamąją galią“.

Norėjosi dirbti su įdomiais žmonėmis, ne vien teatre paskendusiais aktoriais, su savo ambicijomis, pilkumu ar panašiai.“

„Juozas Budraitis – savamokslis artistas. Kine tokio ir reikėjo. Vy­tautui Žalakevičiui jį pasiūlė antrąja režisiere dirbusi Regina Vosyliū­tė. Vėliau tas jaunas vaikinas „nei iš šio, nei iš to“ atsirado ir teatrinėje padangėje.

Mūsų, kurie mokėsi toj srity, požiūriu, jo vaidyba buvo siaubin­ga, tiesiog nepakenčiama, į jokius rėmus netelpanti, bet transliuojanti tam tikrą žinią apie vaizduojamus personažus ir įtikinanti.

Jis viską siaubingai pervaidindavo. Bet kai pasižiūri ekrane, tai yra tai, ko rei­kia. Ir kaip šį fenomeną galima būtų paaiškinti? Jis nieko neturėjo, ko mes mokėmės, ko mes siekėme.

Kartu vaidinome spektaklyje „Žuvėdra“. Kiekvienas savaip kū­rėme personažus. Režisierius Jonas Vaitkus, būdamas geru režisieriu­mi, kažkaip sugebėjo mus apjungti. Galiu pasakyti, tai – nuostabus aktorius.“

„Dirbdamas su Juozu Budraičiu prie savo trumpametražio filmo („Tėve mūsų“, 2010), aš turbūt pirmą kartą supratau, ką reiškia dirbti su talentingu profesionalu.

Jo visiškai kitas požiūris į profesiją. Tai yra toks žmogus, kuris ne tik eina paskui tave, bet jis kuria, į repeticijas ateina ypač gerai pasiruošęs.

Pamenu, kad aš jį net galėjau įžeisti. Besirengiant filmui „Tėve mūsų“, jo namuose kalbėjome apie būsimą jo vaidmenį. Tai – austrų monstras Josefas Fritzlas, kuris dvidešimt ketverius metus po žeme kalino ir prievartavo savo dukrą.

Ir staiga man Budraitis sako: „Žinai, aš pastebėjau, kad jo viena veido pusė būtų lyg po mikroinsulto, viena veido pusė lyg suparalyžiuota.“ Jis pa­siūlė visa tai perteikti.

Aš garsiai suabejojau, sakydamas: „Kad tik į falšą nenueitume.“ Juozas pyktelėjo. „Na, man dar gyvenime nėra to buvę“, – pasakė...

Ir aišku, kadre jis tą Fritzlą suvaidino taip tikroviškai! Manau, kad Juozas Budraitis – vienas genialiausių lietuvių ak­torių. Aišku, aš nedirbau su Regimantu Adomaičiu ar kitais panašaus kalibro aktoriais, bet manau, kad jis iš tikrųjų yra išsiskiriantis.“

„Jo kino vaidmenys taip pat yra stiprūs; yra įdomių vaidmenų. Buvo toks terminas – „Budraičio tylėjimas“. Budraitis tyli, o vis dėlto norisi žiūrėti. Gali nieko nesakyti, o žiūrėti norisi ir nenusibosta. Tai buvo toks reiškinys, kurį taip įvardino ir kai kurie režisieriai, ir kiti mano aplinkos žmonės.

Su Budraičiu nemažai bendravau, kai jis dirbo kultūros atašė Maskvoje. Jis netgi vieną kartą sugebėjo mus iš oro uosto nuvežti į traukinį, antraip būtume pavėlavę. Bet jis, naudodamasis diplomatine mašina, mus nuvežė. Vėliau, kai būdavau Maskvoje, užeidavau pas jį į ambasadą.“

„Aš į Juozą nežiūriu kaip į rutininį aktorių. Jis toks ir nėra, toks ir nebuvo. Visi jo vaidmenys teatre labai išskirtiniai, reti. Tuos, kuriuos sukūrė, visi ypatingi. Aš pats visus juos prisimenu.

Būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, fotografas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais. Jis labai atidžiai viską stebi, mato.

Beje, šios savybės absoliučiai nebūdingos aktoriams, nes aktoriai retai kada stebi pasaulį. Dažniausiai jie mėgsta stebėti save veidro­dyje. Visas pasaulis yra jie patys.

Budraitis kitoks. Jis ir knygas ko­lekcionuoja, jas skaito. Beje, dažnai jį matydavau lėtai vaikštinėjantį po knygynus, bežiūrintį knygas, arba vaikščiojantį su fotoaparatu po Vilniaus gatves.“