„Žmogus visada yra draskomas pasirinkimų: neįmanomas kelias be nuopuolių į tamsą.
O pasivaikščioti pragaro ratais reikia, kad galėtum išsigryninti, suprasti, kurioje pusėje stovi: šviesoje ar tamsoje“, – sakė aktorius A.Bialobžeskis, pristatantis poetinį spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ pagal poeto R.Stankevičiaus eiles.
– Statote spektaklį pagal poeziją. Koks jis bus?
– Tai bus intensyvus, trūkčiojantis, atmosferiškas spektaklis – kaip kardiograma. Krintanti ir kylanti gyvenimo linija, kurioje R.Stankevičiaus tekstas yra spektaklio alfa ir omega.
Galvojau apie Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Tai – idealiai atliepianti Rimvydo tekstus vieta. Deja, techninės sąlygos ten buvo nepakankamos, kad galėtume pagarbiai jį rodyti publikai. Todėl pasirinkau teatro studijos erdvę.
– ... kuri tarsi nurodo, kad dialogas su publika bus itin intymus.
– Mielai norėčiau pamatyti daugiau žiūrovų, bet poezija yra nišinis dalykas, poezijos spektakliai – reti svečiai mūsų teatro scenoje. Vis dėlto svarbu, kad žiūrovui ar klausytojui tai būtų artima, girdima, juntama ir atpažįstama.
– R.Stankevičiaus tekstai labai melancholiški, juose daug išgyvenimų, skausmo.
– Tai labai asmeniški tekstai. Jei rašyčiau eilėraščius, jie atrodytų panašiai. Su Rimvydu iš tiesų kalbame ta pačia kalba.
Manau, kad šie tekstai turėtų būti tam tikra iškrova, savo kelio, gyvenamojo laikotarpio, atsitikimų akistata, autorevizija. Ten slypi daug pojūčių, patirčių, todėl ir reviziją reikia daryti drąsiai, negailint savęs. Na, tokį švelnų skrodimą – su krauju ir ašaromis.
R.Stankevičiaus rinkinys „Valhala“ iš esmės yra paties autoriaus gyvenimo kelio apibendrinimas – ėjimas iki egzistencinės kryžkelės. O tie mūsų gyvenimo keliai labai panašūs.
Kadangi esame seni pažįstami, keliai juo labiau bendri ir artimi. Jie yra žmogiški, paženklinti, su visais kreivumais. Noriu, kad mano spektaklyje tai atsispindėtų.
– O kokias pagrindines temas išskirtumėte? Kas sudarys spektaklio karkasą?
– Pasaulis ir jo šešėliai, gundymai ir kova su jais – tokios esminės temos. Galima sakyti, daugiaveidis AŠ, klaidžiojantis savo miražuose: tamsa ir šviesa, išbandymai ugnimi ir vandeniu, ligoninės, bažnyčios, ieškojimai ir nusivylimai.
Visa tai slepiasi tekstuose, todėl norėtųsi, kad spektaklyje aidėtų tiek vyriškas, tiek moteriškas balsai. Tai – kelionė iš tamsos į šviesą, pasirinkimas: kurioje pusėje stovėsi prasidėjus Armagedonui? Rimvydo tekstuose esama žmonių, kurie savo šviesą paliko mums. Jų nebėra, nors kadaise ėjome kartu su jais.
Turiu vieną Sauliaus Mykolaičio fotografiją. Ją šiaip ne taip gavau. Ši Butauto Barausko daryta nuotrauka yra labai reta, mažai kas ją yra matę: Saulius sėdi kojas įmerkęs į dubenį, rūko cigaretę ir žiūri.
Ji ir buvo mano įkvėpėja, nuo jos prasidėjo vaizdinės jungtys su Rimvydo tekstų metafizika.
Saulius buvo mano ir Rimvydo draugas, todėl norisi atiduoti jam duoklę.
Beje, „Valhalos“ rinkinyje yra du eilėraščiai, kuriuos Rimvydas skiria Sauliui, jie parašyti jau po Sauliaus mirties.
Kadangi praėjo jau daugiau nei dešimt metų, norisi prisiminti. Šioje medžiagoje labai daug autentikos ir, manau, tas autentiškas kalbėjimas scenoje yra labai svarbus.
– Ar tą autentiką galima sieti ir su jūsų gyvenimu?
– Medžiagą rinkausi ir scenas noriu pritaikyti taip, kad šis kūrinys kalbėtų ir apie mane. Manau, kad Rimvydui daug dalykų gyvenime dėliojosi panašiai.
Jei iš tiesų supranti žmogaus tekstą ir jauti tą pačią kraujo grupę, tuomet suvoki, kad tavo ir autoriaus gyvenimas bildėjo tais pačiais laiptais. Tiek aukštyn, tiek žemyn. Man šis spektaklis yra savotiškas išsisakymas apie save, savo praeitį, draugus.
Spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ premjera. Sausio 18, 19 d. 18 val. Valstybinis jaunimo teatras.
