Šiandien ją galima pavadinti talentingiausia komedinio amplua aktore. Būti komiku, kai pasaulis nejuokingas, nėra paprasta. Tam reikalingas neįtikėtinas jautrumas aplinkai, gebėjimas pastebėti mažiausias detales ir svarbiausia – apsiskaitymas, be kurio joks aktorius niekada jokiomis priemonėmis nesugebės išreikšti humoro. Geri komikai nejuokina. Jų komizmas skaudus, todėl jie dažnai dar vaidinami tragikomikais.
V.Mockevičiūtė – dzūkė. Jos tėvų namuose puoselėjami gražiausi gėlynai, muzikuojama. Atvirumas gamtos grožiui tik sustiprino Vitalijos aktorystė. Ji nieko neatlieka pusiau, paskubomis ar su špyga kišenėje. Ji jaučia falšą, todėl režisieriams, dirbantiems su ja, reikia atlikti namų darbus – „joti“ ant aktorių ir paskubomis sukurti „marmalą“ nepavyks.
V.Mockevičiūtė, visada besišypsanti ir geros nuotaikos, – taikli kaip strėlė. Jos aktorinių mini sprogimų yra pasiilgę ne tik žiūrovai, bet ir kolegos. Paklausk bet ko apie Vitaliją – visi nušvinta, lyg jie patys būtų Vitalija.
Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vitalija atėjo 1994 metais. Prieš tai ji trejus metus vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre. Būdama Dalios Tamulevičiūtės mokinė, ji nuo pat pirmų žingsnių skyrė profesionalų teatrą nuo saviveiklinio. Pirma, ką įsidėmėjau ir labai seniai įvertinau, – tai, kaip ji vertina teatrinį kostiumą. Vaidindama Jaunimo teatre, ji sukritikavo vienos techninės darbuotojos požiūrį į sceninį kostiumą: negalėjo toleruoti mėgėjiško požiūrio, sceninio kostiumo neskyrimo nuo paprasto rūbo, atsainaus žvilgsnio į subtilias detales, kurios kartais besąlygiškai susijusios su vaidmens kokybe. Juk aktorius, į teatrą ateidamas keliomis valandomis anksčiau, kad galėtų susikaupti, susikoncentruoti vaidmeniui, turi papulti į neutralią aplinką, o ne patirti buitinius dirgiklius.
Kitas prisiminimas liko iš darganoto rudens vakaro beveik tamsioje gatvėje netoli teatro. Prasilenkėme su Vitalija, paklausiau, kur taip skuba, kai teatre nevyko joks spektaklis. Vitalija pasakė, kad skuba į „Marijos Stiuart“ repeticijas, kuriose ir ji gali pasisemti patirties. Nors tame spektaklyje nevaidino, jai rūpėjo profesija, jos paslaptys, kurias geri aktoriai bando įminti visą gyvenimą.
Vitalija nuolat stebina: kiekvienas jos vaidmuo – didelis ar mažiausias – yra tam tikras spektaklio atradimas. Režisieriai tai labai greitai užuodžia ir įvertina.
Šios aktorės unikalias savybes ypač ryškiai nusako, atrodytų, paprastas nutikimas. Prieš pat Nacionalinio dramos teatro rekonstrukciją, kai jo scenoje dar buvo vaidinami paskutiniai didieji spektakliai, vieną laisvą vakarą kaktomuša susidūriau su Vitalija. Aktorė prieš mėnesį savo darbo knygelėje buvo pasižymėjusi, kad tą vakarą turėsiant vaidinti „Didžiajame blogyje“. Dvi dienas ji kaupėsi šiam spektakliui, nes jis ganai sunkus, ši koncentracija jai neleido blaškytis, sekti žinučių, be paliovos plūstančios smulkios informacijos. Telefonu apie atšauktą spektaklį ji nebuvo įspėta, tad į teatrą atėjo gana anksti, nes to reikalavo sudėtingas vaidmuo. Ilgai sėdėjo savo grimo kambaryje svarstydama, kodėl kiti taip vėluoja, neskuba, nors į šį spektaklį niekas negali „įšokti“ tiesiai iš gatvės. Ji tyliai sėdėjo ir stebėjo, kaip į grimo kambarį nešami kostiumai iš visai kito rytojaus spektaklio.
Vitalija ir toliau nieko neįtarė, ji manė, kad nėra jokia „žvaigždė“, todėl jai atneš kostiumą, kai bus baigti „didieji“ darbai. Bet kai viena kostiumininkių paklausė, ko ji taip ilgai kamputyje laukia, netrukus išaiškėjo, kad „Didysis blogis“ neįvyks.
Sutikau Vitaliją tuščiame ilgame koridoriuje. Ji ėjo liūdna – ne vien dėl to, kad spektaklis neįvyks. Jai tiesiog buvo sunku išeiti iš tos būsenos, į kurią ji ėjo gana ilgą laiką – porą dienų, o galimybių tą būseną išreikšti scenoje nebeliko. Tai neapsakomai sudėtingas procesas. V.Mockevičiūtė nekaltino nei kitų, nei savęs, nors ją buvo pagavęs tam tikras liūdesys, bet vitališkai šypsojosi...
Rimantė Valiukaitė (Marija): „Vitaliją labai vertinu, ji – gabi aktorė. Labiausiai ji mane žavi kaip partnerė. O tai teatre labai svarbu. Vaidindamas su Vitalija visą laiką turi gyvą ryšį, visą laiką jauti, kad ji ir girdi, ir mato, ir puikiausiai improvizuoja. Su ja vaidinti visada vienas malonumas. Ypač gerai atsimenu repeticijas Rolando Atkočiūno režisuotose „Medžioklės scenose“. Iki tol aš buvau įsitikinusi, kad Vitalija yra „gerutė“, tyli, per daug nekomentuojanti aktorė. Bet per repeticijas išryškėjo labai kietas charakteris. Ji yra labai stipri, turinti savo nuomonę. Su ja daug prisijuokdavome, jos puikus humoro jausmas. O tam reikalingas „sveikas protas“. Kai žmogus aštriai jaučia, sugeba ir pajuokauti. Vitalija savo vaidmenimis esmę užkabina, ji labai tiksli. Su ja kartu dirbame jau dvidešimt penkerius metus, todėl sunku ką nors ir beišskirti, nes daug ką sukūrėme kartu.“
Kadaise žiūrovai negalėjo lengvai toleruoti kai kurių unikalių vaidmenų dublių. Vienas tokių – Anuškos vaidmuo O.Koršunovo režisuotame spektaklyje „Meistras ir Margarita“. V.Mockevičiūtė turėjo pakeisti Eglę Mikulionytę, dėl kurios talento ir buvo susiformavęs unikalus Anuškos personažas. E.Mikulionytė už šį vaidmenį jau buvo susilaukusi pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet pasikeitus aplinkybėms, kai skubiai reikėjo naujos aktorės, O.Koršunovas vaidmenį pasiūlė V.Mockevičiūtei. Tokiais atvejais aktoriams paprastai rekomenduojama nieko nekartoti, vaidmenį interpretuoti kuo savarankiškiau.
V.Mockevičiūtė Anušką suvaidino lygiai taip pat kaip E.Mikulionytė. Tapo net nejauku. Bet netrukus visi suvokė, jog tai yra neįtikėtina aktorinė dovana. Vitalija, nekopijuodama judesių, balso tembro ir intonacijų, išlikdama visiškai autentiška, sugebėjo sukurti beveik identišką Anuškos vaidmens piešinį. Aktorė tiksliai pagavo vaidmens būsenas, jos personažas buvo pagrįstas psichologine logika.
Netrukus su šiuo spektakliu atsidūrusi užsienyje, ji tuoj pat parsivežė geriausios aktorės prizą, pamažu tapo Nacionalinio dramos teatro žvaigžde, nors visada išlieka neutrali, „nematoma“. Jos grožis skleidžiasi vos tik patenka į rampos šviesą, ji savo partneriams „pasuoja“ netikėčiausius, tačiau jos pačios labai kruopščiai apgalvotus atradimus.
Taip buvo ir „Katedroje“: jos su Nele Savičenko buvo absoliučiai lygiavertės partnerės. Vitalija tiesiog ateidavo ir be jokio vargo sugebėdavo savarankiškai sukurti naujus vaidmenis. O jos tikrasis kūrybingumas ir kartu darbštumas atsiskleidė spektaklyje „Jelizaveta Bam“. Čia ji neturėjo dublerių. Ji suvaidino Jelizavetos Motiną, kuri kartu yra ir Nikolajaus Nikolajevičiaus Motina – toks siurrealistinis personažas. Tai buvo tas atvejis, kai aktorius kuria ne tik vaidmenį, bet ir patį spektaklį. Labai tikiuosi, kad su Vitalija man dar teks dirbti, nes ji iš tikrųjų labai plačios amplitudės aktorė, galinti vaidmenį visai netikėtai pakreipti. O man tai – įdomiausia aktoriaus savybė.“
V.Mockevičiūtės nuostatas, atsidavimą ir sugebėjimą paklusti sudėtingam teatro ritmui tiksliai apibūdina jos pačios prisiminimas, trumpas epizodas iš šviesaus atminimo E.Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ repeticijos: „Atėjo Smuklės scenos eilė. Šeimininkęs. Aš apimta panikos, labai jau noriu patikti... O užduotis – Šeimininkė ant vienos pačiūžos. Na, čia reikia, kad kojos kurtų meną, o viršutinė dalis būtų „buitis“. „Nė, nė, blogai, jūs Mockevičiūte. Kitam kartui dvidešimt skirtingų įėjimų į sceną turite „atnešti“. Pykau, keiksnojau ir vis dėlto labai nuoširdžiai kūriau tuos dvidešimt įėjimų. Taip ir nusisukau nuo savo tuštybės ir patyriau gilią, kartais nesuprantamą, bet stipriai intuityviai jaučiamą maestro kūrybą.“
Kadaise Vitaliją pasigvelbė televizija. Ji be skausmo interpretuoja ne maloniausias mūsų valstybės damas. Nieko neįžeidinėdama, ji visada išlieka tiesiog gera aktorė.
Su Neringa Varnelyte jos tiek „užsidzūkino“, kad su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ sugebėjo aplėkti pusę Amerikos. Aktorės negrįžo suponėjusios, nors ten jas ant rankų nešiojo dėkodami už vakarus užatlantės žiūrovams. Dabar jos ketina kurti spektaklį apie dzūkes partizanes.
Populistiniame pasaulyje geriems aktoriams išlieka svarbu ne jų pačių saviraiška, o tema, atsakomybė, sakralumas, kurį privalo suvokti kaip savo profesijos misiją.
Rodos, niekada neturinti laiko Vitalija visada atlėkdavo į ekskursijas, kurias mažais būreliais surengdavome po Vilniaus bažnyčias ar kitas svarbias vietas. Kai sūnus paauglys prabudęs skambindavo mamai klausdamas, ką valgyti, ji žvaliai atsakydavo: „Tu juk mėgsti makaronus, siūlau išsivirti.“ Vitalijos ryšys su pasauliu, atrodytų, labai paprastas, tačiau jos siela yra kur kas aukščiau už kasdienybę.
