Italų in memoriam Eimuntui Nekrošiui: ledinis lietuvis atšildavo tik teatre

Buvau jaunas vizituojantis asistentas Mažajame teatre ir porą kartų prasilenkiau ant laiptų su tuo negailestingo žvilgsnio vyru, įdubusiais, lyg skalpeliu išraižytais skruostais. Jo „Hamletas“ anuomet mus visus paliko be žado – neregėta anarchija, o kartu algebriškas griežtumas. Apimdavo drebulys, regint kūnus, praradusius bet kokį realumą, tačiau smigte susmigusius į sukrečiančią metaforą, sukurtą iš medinių, geležinių daiktų. Neužmirštamas ledo šviestuvas, lėtai tirpstantis ore. [...]

Norėdamas geriau perprasti poetinę jo intuiciją, kartą įsmukau į vieną iš itin retų Maestro susitikimų su publika, vykusių Karališkuosiuose rūmuose. Didžiuliai lūkesčiai ir ne ką mažesnis nusivylimas – Nekrošius itin šykščiai dalijosi paaiškinimais, net priešinosi tam, kad būtų atrišti jo teatro mazgai. Ir tik šiandien, prisimindamas šį perdėtą skrupulingumą, laikau tai nuoširdumo atspaudu – ledinis lietuvis iš Vilniaus nesistengė savo minčių išreikšti žodžiais, nes vienintelė kalba, kurią mokėjo, buvo teatras – ten glūdėjo jo stiprybė, jo būtinybė ir toji šviesa, kuria pasikliaudamas jis tyrinėjo egzistencijos tamsą.

Emma Dante [italų kino, teatro ir operos režisierė]: „Jis leido vaidinti daiktams, suteikė balsą didžiausiam paprastumui ir, būdamas lakoniško būdo, kalbėjo spektakliais.“

Mascia Musy [italų aktorė, Nekrošiaus Ana Karenina]: „Stipri ir gili asmenybė. Jis sugebėdavo į žaidimą įtraukti visą tavo sielą, primygtinai reikalaudavo rizikuoti, labiau mėgo tai, kas neišbaigta, neteisinga – matė tame daugiau gyvybės. Mums, aktoriams, primindavo, kokia svarbi yra kūno kalba, buvo įsitikinęs, kad teatras pirmiausia yra žiūrimas, o tik tada klausomas. Bendraudavo tiesiog akimis, veido išraiška.“

Carlas Fuortesas [teatro Opera di Roma vadovas]: „Net ir suardęs populiariausius inovacijų modelius, net ir pasiekęs pasaulinio pripažinimo, net ir būdamas itin uždaro būdo, Nekrošius niekada neužsidarė dramblio kaulo bokšte.“

Ruggeras Cappuccis [italų dramaturgas, knygos „Edipas Kolone“ autorius]: „Mokėjo komunikuoti žemais dažniais, kūrė projektus griežta maniera. Neapolio festivalis ėmėsi iniciatyvos ateinantį pavasarį pagerbti Nekrošiaus atminimą.“

Jis buvo vienas iš didžiausių teatro vizionierių, atnaujino klasikus, nė karto jų neišduodamas. [...] Teatras gryniausia savo forma – tai visiškas pasąmonės perkratymas. Iš Nekrošiaus visada buvo laukiama netikėtų siužeto posūkių, metaforų, virstančių kūnu, – tiek statant dievybes (Shakespeare´ą ir Čechovą), tiek ir Puškiną, Gogolį ar Dostojevskio „Idiotą“.

Šis režisierius apdovanotas tuo vaizduotės varikliu, kurį maitina tvarūs poetų žodžiai, atkuriami su pridėtine emocine verte, gebančia kiekvieną žiūrovą paveikti taip, lyg salėje jis būtų vienintelis. Gimęs Lietuvoje, Nekrošius išsaugojo savo kultūrines šaknis, tačiau meno požiūriu buvo klajūnas, apdovanotas paranormalia fantazija, nuojauta, aplankęs pragariškąjį Dante´s genijų, Jobą, Goethe´s Faustą...

Nedaug yra spektaklių, filmų, romanų, apie kuriuos pasakytum, kad jie pakeitė tavo gyvenimą. Eimunto Nekrošiaus spektaklius priskirčiau šiam itin trumpam sąrašui. Jo Shakespeare´o trilogija pribloškė. Tai nebuvo įprasta adaptacija, atnaujinimas, repertuaro interpretacija, veikiau baigtinis, vizionieriškas, jaudinantis kūrinys. Nekrošius nė kablelio neišbraukdavo iš originalaus teksto, rašė vaizdais scenarijaus tarpuose, išgalvodamas potekstes, paversdamas matomu tai, kas nematoma, plėtodamas paralelinę dramaturgiją. Kūrė teatrą.

Pamatyti naują Eimunto Nekrošiaus – vakar (lapkričio 20 d.) išėjusio lietuvių teatro režisieriaus, kuriam kaip tik šiandien būtų suėję 66, – spektaklį garantuotai reiškė didžiules emocijas. Patirdavome jas pirmiausia kūnu, tik gerokai vėliau gebėdavome racionaliai perprasti. Nekrošiaus rankos ir akies išlavinti aktoriai, visi iki vieno, tapdavo naratyvine energija, susiliejančia su laiku, esminiu ir nenutrūkstamu, platesniu ir primityvesniu už visą geologinę erą. O ir paties Nekrošiaus kūnas, gilus jo akių žvilgsnis, įspūdingas stotas, skusta galva – tai teatras vien jau savo egzistavimu. Pirmasis jo spektaklis, kurį pamačiau, buvo 1984-ųjų „Pirosmani, Pirosmani“ – neišdylantis iš žiūrovų atminties, prisidėjęs prie daugybės performansų, kurie, režisieriaus vadovaujami, nušlavė teatrą, apimtą paralyžiaus.

Po Lindsay Kempo [britų šokėjo] mirties praėjusį rugpjūtį, Toskanos teatras prarado dar vieną didį draugą. Juodžiausias gedulas gaubia Prato miesto teatrą Metastasio, kuriame Nekrošius buvo savas. Didysis režisierius čia atvežė daug darbų – nuo Čechovo „Žuvėdros“ iki Shakespeare´o trilogijos, nuo neužmirštamojo „Fausto“ iki „Dieviškosios komedijos“. Jo spektakliai monumentalūs – kelias valandas trukdavusiuose pasirodymuose absoliučiai priblokšdavo režisieriaus gebėjimas suderinti viską, kas po ranka – nuo sceninių (visada įspūdingų) elementų iki kūno judesių, tampančių įtaigia universalia kalba, įveikiančia patį kalbos barjerą. [...] Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, idilė, galėjusi trukti dar ilgai, jei likimas nebūtų nusprendęs šiąnakt nuleisti uždangos. Pasiilgsime jo.

„Genijus, vizionierius, transgresyvus ir reiklus režisierius“, – rašoma apie jį šiandien ir visa tai tiesa, bet Nekrošius visų pirma buvo žmogus, grąžinęs teatrą aktoriams. Po postavangardo šuolių ir komunikacinių kodų laužymo, itin populiaraus 9-ajame dešimtmetyje, iš Vilniaus atvykęs šis ledinio žvilgsnio milžinas Europos teatro scenai pasakė: „Teatras yra aktoriaus kūnas, poeto plunksna ir gamtos materija.“ [...]

Kad tą įrodytų, paėmė du šventuosius dramaturgijos galiūnus – Čechovą su Shakespeare´u – ir atkūrė juos scenoje taip paprastai ir tiesmukai, kad rezultatas pribloškė. Neapolio festivaliui rengė „Edipą Kolone“, kurį būtų pristatęs ateinantį pavasarį. Kažin kiek dar sumanymų turėjo šis nuostabus režisierius, kuris savo spektaklių premjeras žiūrėdavo, atgręžęs nugarą scenai, veidu atsisukęs į publiką. Sakydavo, kad jeigu aktoriai dirba gerai, jis, nematydamas jų, jaučia chemiją ir mėgaujasi nuostaba žiūrovų veiduose, nes tai tikrasis lakmuso popierėlis, parodantis režisieriaus meistriškumą ir spektaklio poveikį.

Teatre ir pasaulyje, nėra abejonės, poezijos bus mažiau, kai mus paliko Eimuntas Nekrošius. Belieka visai kaip Camus Kaligulai (lietuvių režisierius spektaklį apie jį pastatė Villa Adriana 2011-aisiais) atsidusti: „Per daug mirčių, per daug mirčių, todėl ir darosi tuščia“ [Birutės Gedgaudaitės vertimas].

Jo režisuoti spektakliai Italiją pasiekė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir išmokė mus kitaip gyventi. Nedaug žodžių, kartais su subtitrais, bet ir tie nereikalingi, svarbiausia  – gyvoji jo režisūros tapyba, tie pulsuojantys vaizdiniai, kuriuos ir šiandien bandome išlaikyti atmintyje. [...]

Mascia Musy: „Aš esu jam skolinga už viską. Nebaigiau mokslų, dirbau su tokiais grandais kaip Patroni Griffi, Squarzina, Cobelli, kurie man tikrai daug davė, bet lemtingasis susitikimas buvo su Maestro Nekrošiumi – jis atvėrė man kitus horizontus. Galbūt pasirodys keista, bet dirbdama būtent su juo suvokiau, kad teatras tėra tik teatras, pirmoje vietoje – gyvenimas.“

Puikiai prisimename tą vakarą, kai pirmąkart susitikome su Eimunto Nekrošiaus teatru. Buvo 1989-ųjų pavasaris – lemtingas laikas Rytų Europai, o kartu, kaip paaiškėjo vėliau, ir mūsų likimui. Siena, perskėlusi kontinentą į dvi dalis, dar nebuvo nugriauta, bet vėjas jau pasisukęs. Parmos teatro salę puošė Lietuvos vėliava. O ir šiaip buvo nesunku perskaityti politinę Čechovo komedijos, kurią atvežė teatras iš Vilniaus, potekstę. Namai ir tėvynė scenoje natūraliai susiliejo dėdės Vanios, balansuojančio tarp intymių jausmų ir groteskiškų situacijų, paveiksle, o žodžiai „gyvensim toliau“ virto sukilimo šūkiu. [...]

UNIKALUS vaizdinių kūrėjas, – tą jau sakėme. O gal turėtume sakyti vaizdinių įkvėpėjas, nes jie atsiranda ne iš sudėtingo scenografinio aparato, bet išsigrynina vidiniame lygmenyje, kiekvieno žiūrovo reikalas, kaip juos suvoks. Lietuvių Maestro nuo pat pradžių kūrė skurdųjį teatrą, statomą iš kasdieniškų medžiagų, dažnai primenančių gamtos elementus. [...]

Nepaneigsi, kad Nekrošiaus teatras turi metodą. Režisierius nemėgo kalbėti apie savo kūrybinės dirbtuvės paslaptis, ypač teorizuoti. Bet įstengė vaizdais išplėtoti kiekvienos detalės sugestiją [...].

Galima sakyti, Nekrošius kuria dramos suspensiją. Ten, kur teatras yra linkęs suspausti dramos veiksmą, Nekrošius veikia priešinga kryptimi – išskleidžia, išlaisvina scenos laiką iš veiksmo įtampos ir leidžia jam persmelkti gyvenimą. Ilgą jo kūrinių trukmę lemia ne perteklius, o išretinimas. Kad Otelas galiausiai nužudys Dezdemoną, puikiai žinome. Viskas jau įvykę. Ką žinote, tą žinote, – sako Jagas. Ką gi čia dar sužinosi? Nekrošius pasakoja, kaip Otelas žudo Dezdemoną ir kad ji vis dar tebežudoma.

Režisierius, išdidžiai primindamas savo lietuviškas šaknis („Mūsų istorija skiriasi nuo likusios Europos. Nesam nei prancūzai, nei anglai. Užaugome bulvių laukuose“), pasitelkia pirmykščius gamtos pasaulio simbolius – vandenį, ugnį, akmenis, – kurie įgyja svarią ekspresijos jėgą, ypač Shakespeare´o trilogijoje. [...]

Nekrošius mėgsta priešingybes, kurios asocijuojasi su jo gimtąja žeme ir paverčia jį oksimoronų Meistru. Stilizuotai elegantiška fizinė partitūra gyvuoja greta psichologiškai interpretuojamų personažų, sunkiausi fiziniai ir akrobatiniai veiksmai perteikia trapiausius dvasios judesius. Viskas atrodo ištarta, bet scenos erdvę iš tikrųjų užima tai, kas nepasakyta, – siela virsta kūnu, o tie nuolat judantys kūnai tėra nuodėmingos sielos, kurios galėtų apsigyventi bet kokiame Dostojevskio romane. Dar daugiau – tragiška egzistencinė vizija derinama su kandžia ir kerinčia ironija. Visa tai pavertė Nekrošių režisieriumi, kurio neįmanoma nukopijuoti, kuris neturi mokinių. Žinoma, bandymų semtis įkvėpimo iš jo stiliaus esama, tokių ne vienas, tačiau bet koks spektaklis ? la Nekrošius visada susitraukia iki paviršutiniškos reprodukcijos. Mokiniams trūksta gilių raukšlių, išvagojusių jo veidą, ir to giedro žvilgsnio, kuris priklausė lietuviui, užaugusiam bulvių laukuose.

Visada tikėjau, kad teatras Olimpico bus Klasikų namai, tačiau tam, kad klasikai atgytų, reikia didžių menininkų. Nekrošius, be menkiausios abejonės, buvo toks. Vienas iš nedaugelio menininkų, įstengusių ištverti akistatą su Olimpico. Perkelti į sceną Dante´s „Rojų“ (vėliau ir „Jobo knygą“) – tai nuostabus iššūkis, kurį priimti pakelta galva ir įveikti galėjo tik vizionierius, puoselėjantis autentišką pagarbą klasikams. Su malonumu prisimenu žodžius, kuriais Nekrošius prisistatė mūsų miestui: „Mane iškart paveikė ir sužavėjo Olimpinės akademijos devizas Hoc Opus, Hic Labor Est [„Štai dalykas, štai kur sunkumas“, – eilutė iš Vergilijaus „Eneidos“]. Negalima su tuo nesutikti, nes kiekvienas geras rezultatas yra sunkaus darbo vaisius. Kaip mene, taip ir gyvenime. Geros kelionės, Maestro!

Kas užmirš tą milžinišką ledo plokštę, lėtai tirpstančią scenos palubėse, skaičiuojančią nepermaldaujamos ir barbariškos Hamleto tragedijos laiką? Kas pamirš tuos liesus ir gležnus jo aktorius, nuostabiai perteikiančius esminę vizionierišką teatro idėją? Atmintis, kurią Eimuntas Nekrošius [...] įteikia savo žiūrovams, yra tiršta ir sklidina prasmės. [...]

Atrodė vienišas, niūrokas žmogus, sunkiai prakalbinamas per interviu, teatro žmonės prisibijodavo jo griežtumo. Vis dėlto Nekrošius mylėjo aktorius, jautė būtinybę dirbti su jais – jo darbo pamatas buvo didaktika. Paskutinis režisieriaus pasirodymas Italijoje įvyko prieš dvejus metus Spoleto mieste, kur į ankštą San Simone erdvę jis atvežė „Bado meistrą“ (A Hunger Artist), supaprastintą Kafkos kūrinio interpretaciją – dar vienas didis autorinis darbas, kai mintis perteikiama, pasitelkus vos kelis daiktus. Maestro, kuris nesiliovė stebinęs talentingu sumanumu, davė mums dar vieną pamoką...

Nekrošius buvo didis scenos vizionierius, nepakartojamas kaip Fellini´s ar Kusturica kine, kaip Strehleris ar Ronconi teatre, apdovanotas neišsenkama vaizduote, kurią po lygiai dalijo aktoriams ir daiktams, scenoje virsdavusiems neužmirštamais. [...]

Jo klasikiniai darbai [...] nešiojo savyje „bacilą“ kažko, kas neapibrėžta, tačiau šiuolaikiška, kas gyvuoja virsme. Skausmingos jo interpretacijos skleisdavo sveikas emocijas. Jos aktualios, nes amžinos, – tai toji amžinybė, kurią teatras geriausiai moka išsaugoti ir išreikšti. Nekrošiaus giliai europietiška (tiek prigimties, tiek pasirinkimo atžvilgiu) karjera – tai daugybė neužmirštamų pastatymų, kurie taip ir liks įstrigę kažkur pasąmonėje. Nuo Shakespeare´o ir Čechovo, kurie galiausiai virto vizionieriško jo įkvėpimo sąjungininkais ir giminėmis, nuo „Hamleto“ iki „Trijų seserų“, nuo „Dėdės Vanios“, „Otelo“, „Makbeto“, „Ivanovo“ ir „Vyšnių sodo“ iki pat Goethe´s „Fausto“ ir Dostojevskio „Idioto“. Erdvės ir laiko nuostatas jis apvertė aukštyn kojomis ir operoje – su Gounod „Faustu“ teatre La Scala, su įsimintinu Verdi´o „Makbetu“ ir Wagnerio „Valkirija“.

Nekrošiaus teatras yra eksperimentinis tuo atžvilgiu, kad mėgina kuo giliau ištyrinėti gyvenimo paslaptis, žmonijos aistras, bet kartu atsisako kalbos vingrybių, madų, kad kuo labiau priartėtų prie kūrinio, prie aktoriaus, prie scenos, kad sukurtų plačią minties erdvę. Tai modernusis klasikas. Ne gyvenimo veidrodis, o veikiau padidinamasis stiklas. [...]

Yra laikas aistringai pamilti, yra laikas karčiai nusivilti. Pastaraisiais metais susidarė įspūdis, tarsi režisierius kartotųsi, nebegalėdamas rasti anos pribloškiančios vaizdinės, sinestezinės jėgos, būdingos jo aukso amžiaus kūrybai. Į Nekrošių pradėta žvelgti su išsiblaškymu, gal net su persisotinimo, beveik irzlumo jausmu, lyg jau viską jis būtų davęs. Vis dėlto toji distancija dabar, kai atėjo ši menininkui ekstremali akimirka, vertintina kaip tipiškas nusivylusių įsimylėjėlių elgesys, reikalaujant iš mylimojo vis daugiau bučinių, staigmenų, ekstazės, kažko, kas šioje žemėje gal net neegzistuoja.

Ilgainiui susitaikoma su bėgančiu laiku, jis virsta prisiminimais ir apgailestavimais dėl prarastos praeities, kuri buvo svaiginanti ir įkvepianti.