Pasak NIKO įkūrėjo Gedimino Gelgoto, gruodžio 31 d. 18 ir 21 val. bus sukurta puiki, šventinė nuotaika, kurią vainikuos NIKO kolektyvas ir jų atliekama minimalistinė, subtili muzika, kuri bent trumpam leis atitrūkti nuo savo „maršrutų“ ir minčių.
Skambės pripažintų šiuolaikinės muzikos kūrėjų tokių kaip Steve Reich, John Adams, Terry Riley, Philip Glass kūrinių interpretacijos bei garsių praeities meistrų Johann Sebastian Bach ir Antonio Vivaldi transkripcijos.
Dirigentas bei kompozitorius G. Gelgotas šiame interviu atskleidžia, kodėl NIKO koncertai pritraukia vis daugiau jaunimo bei kokie muzikiniai virsmai ir procesai vyksta kūryboje.
– Per Jūsų pasirodymus ant scenos susipina ir vokalas, instrumentai, choreografija. Kaip pavyksta visus šiuos dalykus sujungti į vieną, darnų muzikinį pasirodymą?
– Man labai patinka išnaudoti koncerto erdvę, vieną kitą frazę į muzikinį vyksmą „įvesti“ iš distancijos ar panašiai. Muzikantų išdėstymas erdvėje keičia garso skambesį, stiprumą, judantis garsas taip pat turi savo poveikį. Na, čia vyksta nuolatinė kūryba. Nors kitąkart tą patį repertuarą atliekame ir visiškai įprastinėje sceninėje pozicijoje.
Vis dėlto man ta atliekamai muzikai natūrali, minimalistinė vizualizacija patinka, kūriniai tarsi dar labiau virsta istorijomis, pasakojimais. Grojimas be natų atlikėjams suteikia jausmą, tarsi, kažkuria prasme, jie patys yra tos muzikos autoriai.
Kad kūrinį išmoktum atmintinai, neišvengiamai turi viduje įvykti tam tikri laiko užimantys, kūrinio įsisąmoninimo procesai. Taip pat šiek tiek keičiasi ir jausena scenoje, nes tai jau virsta tarsi soliniu grojimu, ne orkestriniu ar kameriniu. Visos šios detalės formuoją tą NIKO buvimo scenoje koncepciją, kuri yra ne visiškai būdinga klasikinei muzikai, tačiau publika ją šiltai priima, muzikantai ją mėgsta, ir NIKO atveju tai, matyt, tiesiog yra organiškiausias veikimo scenoje būdas.
– Kokiam klausytojui skirta Jūsų muzika? Kaip pavyko tai apsibrėžti?
– Mūsų klausytojai yra labai įvairūs, išsiskiriantys savo amžiumi ir pomėgiais. Įdomu tai, kad koncertų organizatorių dažnai esame vertinami už tai, kad į sales pritraukiame jaunesnę publiką ir nemažą dalį naujų klausytojų.
Galbūt tą nulemia mūsų repertuaras, kuriame dominuoja šiuolaikinė muzika, o ji, vienaip ar kitaip, dažnai yra aktualus atspindys mus supančio pasaulio. Pats gilinuosi į minimalistinio meno filosofiją, man ji labai priimtina ir artima, o kalbant konkrečiai apie minimalistinę muziką, kurią atliekame – ji iš tiesų dažnai yra mėgstama koncertų klausytojų.
– Kaip manote, kas yra „geras“ muzikinis skonis? Kaip Jūs jį ugdote, lavinate?
– Muzikantai savo muzikinio skonio, tikriausiai, kažkaip specialiai ar atskirai neugdo. Jie tiesiog labai daug nuo vaikystės dirba su muzika ir nuolat ieško rakto jai „atrakinti“ ir tinkamai perteikti. O šiaip tai skonis visose srityse tikrai yra lavinamas dalykas.
– Kaip siekti išskirtinumo kūryboje? Koks yra Jūsų receptas?
– Man svarbiausia kuo tiksliau natomis pažymėti tą muzikinę viziją, kuri „ateina“ – be „nuolaidų“ sau ar nepasitikėjimo. Manau, siekti išskirtinumo kūryboje tikriausiai būtų netikusi mintis, nors neatmetu, kad kažkurių kūrėjų atveju tai taip pat yra galimas ir tinkamas būdas kūrybiškai veikti.
– Kaip šiuolaikinės ir klasikinės muzikos sintezė kuria naujas formas, skambesį? Kodėl tai gali būti rizikinga, o gal tai kaip tik yra natūrali muzikos evoliucija?
– Nemanau, kad muzikoje yra ar kada buvo kas rizikingo, iš esmės, čia nieko „blogo“ nutikti negali. Muzika yra kuriama žmonių, jos klausosi taip pat žmonės. Yra labai daug atlikėjų, kūrėjų, daug idėjų, saviraiškos, minčių. Muzika yra nuolatinis virsmas ir procesas, terminai „šiuolaikinė“ ar „klasikinė“ taip pat nedaug ką apibrėžia ir kuo toliau tuo labiau mums bus sunku čia viską sudėlioti „į stalčiukus“, todėl geriau tiesiog ją atradinėti ir ja mėgautis.
