Iš saulėtosios Maltos kilęs dainininkas apie savo balsą dažnai kalba tarsi apie atskirą, Dievo jam dovanų įdėtą daiktą: „Mano balsas nuostabus, tačiau ne aš pats. Aš viso labo paprastas žmogus...“
Ypatingą dovaną, žinoma, būtina gerbti, tausoti ir naudotis ja išmintingai. Tai šis Dievo pateptasis supranta ir su savo „nuostabiąja puse“, rodos, sutaria puikiai. Retai kada scenoje pamatysi taip tvirtai pasitikėjimą savimi spinduliuojantį dainininką.
Sakytum, J.Calleja į pasirodymus koncertų arenose pirma praleidžia savąjį balsą, o pats tarsi nurodymus vykdyti pasirengęs tarnas nuolankiai seka iš paskos. Tenoro laikysena scenoje tokia lakoniškai saikinga, jog šaukte šaukia: grožėkitės ne manimi, grožėkitės mano balsu.
Ir išties šiltame balso tembre visko slypėjo tiek, kad solistui nieko nebereikėjo pridurti mimikos „šokiais“. Koncertą pradėjo XVIII a. muzikos šedevrai: atlikęs aksomiškai švelnią Giuseppe’s Giordani daina „Caro mio ben“ (Mano brangusis drauge), solistas perėjo prie barokinio skaidrumo Kserkso arijos „Ombra mai fu“ iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“. Tik nemėgino varžytis su šią ariją dažnai atliekančiais kontratenorais (pavyzdžiui, šią vasarą Vilniuje viešėjusiu Philippe’u Jaroussky) šturmuodamas viršutinius registrus.
Gerai žinomai Hercogo arijai „La donna e mobile“ (Širdys mergelių linkę vilioti) iš Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ solistas užbarstė šiek tiek ironiškų spalvų, tačiau kartu pasėjo ir nerimo salėje, nes vis aiškiau girdėjosi, jog aukštosios tenoro natos šį vakarą „nespindi“. Jos buvo (J.Calleja, kaip tikras profesionalas, juk geba susitarti su savo „nuostabiąja puse“), tačiau nespindėjo. Tai tikrai nebuvo koncertas, kuriame tenoras apžavi publiką į viršų svaiginančiai šaunančiomis kadencijomis.
Nerimą dar labiau sustiprino tai, jog kitas kūrinys – Rudolfo arija „Che gelida manina“ (Kokia šalta rankelė) iš Giacomo Puccini operos „Bohema“ – apskritai pradingo iš numatytosios programos.
Orkestrui „Vilniaus Sinfonietta“ dirigavęs Vytautas Lukočius, stengdamasis išjudinti sunerimusią salę, orkestro numeriuose lankstėsi ir šokinėjo už du – ypač sulaukęs energingojo Johanno Strausso eilės. Ir už savo atkaklias pastangas pelnė daugiau aplodismentų nei garsioji scenos žvaigždė.
Tačiau sunkiai besisklaidančios „adventinės“ nuotaikos tikrąją priežastį jau antroje koncerto dalyje atskleidė pats J.Calleja, papasakojęs vilniečiams, kad tądien jo mylimai mamai ligoninėje medikai diagnozavo piktybinį auglį. Savo gimdytojai tenoras koncerte dedikavo Johanno Sebastiano Bacho ir Charles’io Gounod „Ave Maria“ – jos mėgstamiausią kūrinį, jautriai perteikusį mintimis sergančią mamą apkabinančio sūnaus maldas.
Po šio prisipažinimo vėliau J.Calleja'os atliktos kalėdinės giesmės nebeskambėjo linksmai, tačiau užjaučianti Vilniaus publika to nebesitikėjo. Ir nesunkiai nuspėjo, apie ką tenoras mąstė dainuodamas pirmąjį koncerto bisą – populiariąją dainą „You Raise Me Up“ (Ačiū, kad šalia esi)...
O dabar galime sugrįžti prie minties, ar J.Calleja'os „nuostabioji pusė“ tikrai tokia jau savarankiška ir mažai nuo jo priklausanti, kaip kuklindamasis teigia pats solistas. Ir padaryti išvadas.
