Nors jai bene kasdien tenka įkūnyti daugybę skirtingų veidų, aktorė sakė, kad visus pastaraisiais metais kurtus personažus ir jos pačios asmenybę sieja viena – laisvės ieškojimas.
Tikroji laisvė
Augusto Gornatkevičiaus „Roberto Zucco“ kuriamas nedidelis prostitutės vaidmuo, Artūro Areimos „Pabudime“ pagrindinis, dramatiškas Elenos ir to paties režisieriaus patarajame darbe „Aklieji“ laisvo gyvenimo šalininkės moters su juodais akiniais personažas – tai tik dalis nemažo aktorės kūrybinio bagažo.
Peržvelgdama šiuos vaidmenis J.Nemanytė atvirai prisipažino, jog kuriant juos sunkiausia buvo paklausti: „Kas man yra vidinė laisvė, kas tai yra, ar šios paieškos sieja visas tris moteris?“
„Tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje, visuomenėje, politiniame gyvenime, skatina galvoti apie tai, kiek esi laisvas ir drąsus išsakyti savo nuomonę, ginti savo poziciją. Įvairiomis formomis žmonės bando pareikšti tam tikrą poziciją, požiūrį, norą, tačiau ar pasisakymai pasiekia adresatus ir ar taip reikia veikti norint ką nors pasiekti, pakeisti? Ir ar mes nesijaučiam velniškai vieniši, nes niekaip neatrandame tarpusavio santykio ir bendrystės?“ – retoriškai svarstė aktorė.
Panašų konfliktą išgyvena ir šie personažai.
„Norint laisvai kalbėti ar elgtis taip, kaip norisi, reikia turėti drąsos arba būti labai stipriam“, – mano Justina.
Anot jos, dabartiniame pasaulyje žmonės gyvena dvigubais standartais, dedasi jau esantys arba šventai tiki galintys išsilaisvinti. Tačiau toks laisvės pojūtis būdingas tik pavieniams individams.
Perlipti save
Po sėkmingo debiuto spektaklyje „Pabudimas“ pagal Antano Škėmos dramą J.Nemanytė džiaugėsi sulaukusi režisieriaus kvietimo prisidėti prie naujai statomo spektaklio „Aklieji“ trupės.
Nors gautas personažas yra aktyvesnis portugalų rašytojo Jose Saramago romane „Aklumas“, Justina prisipažino, jog kuriant šį vaidmenį jai teko sugriauti nemažai sienų, įveikti vidines baimes.
Kartu su režisieriumi A.Areima analizuodama moterį su juodais akiniais aktorė vis dėlto įveikė drastišką ir sykiu priešpriešų pilną personažą.
„Ji bijo būti vieniša, nepripažinta, negeidžiama. Dėl to tą baimę ir kompleksus, šilumos trūkumą pateikia per drąsą būti tokia, kokia nori būti. Ji sprendžia, kur eiti, kokia būti, ką daryti, kas jai patinka, o kas ne, ir drąsiai neria į savo baimes neturėdama ką prarasti ir per daug apie tai negalvodama“, – sakė vaidmenį kurianti aktorė.
Justina atvira: jeigu jos kuriamas merginos su juodais akiniais personažas ir ji pati atsidurtų visiškai vienos, tik su savimi, tuščiame kambaryje, jos būtų panašios viena į kitą.
Tačiau visais kitais atvejais aktorei tenka kurti jai kiek netradicinį, intymų ir seksualų vaidmenį, atrasti kuriamo personažo savybes.
„Žaviuosi ja, nes ji – spinduliuojanti, laisva, žmones pritraukia nieko nedarydama, tiesiog būdama savimi. Aš pati tikrai nesu tokia drąsi. Dažniau patyliu, gyvenime emocijas sulaikau savyje, esu daugiau introvertiška. Laisvumo dar mokausi“, – šyptelėjo J.Nemanytė.
Galimybė praregėti
Aktorė svarstė, kad gyvenime, kaip ir spektaklyje „Aklieji“, neadekvatus elgesys dažniausiai atsiranda iš baimės ir nežinios, kas bus toliau.
Romano autorius J.Saramago kelia klausimus apie individus, kurie yra ciniški, sarkastiški, prisiėmę vagių, pedantų, kontroliuojančių arba laisvų moterų vaidmenis. Vis dėlto paliekama viltis, kad viskas gali kisti, mainytis, įgauti kitų spalvų.
Justina įsitikinusi: tik iš naujo ieškant savęs, iš tikrųjų būnant nuoširdžiam sau pamažu pradedama regėti. Bet ar galima iš tiesų matyti žmogų, kuris yra šalia tavęs, pasaulį, kuriame gyveni? Ar drąsa ir įvairūs troškimai kyla iš žmogiškumo faktoriaus?
Šiuos ir panašius klausimus aktorė sako sprendžianti ne tik per kiekvieną spektaklį, bet ir gyvenime: „Mes bijome atsimerkti ir pamatyti žmogų šalia savęs, pamatyti save, suvokti, dėl ko man skauda arba neskauda, nedrįstame parodyti kitiems, kad esame laimingi, nes baisu – kaip aš galiu būti laimingas?“
Laisvės ir drąsos, susimaišiusios su baime ir neužtikrintumu, sintezę teatro gerbėjai galės pamatyti ir Naujųjų metų išvakarėse. Jau netrukus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro didžiojoje scenoje iškils akį traukiančios dviejų teatrų koprodukcijos „Aklieji“ dekoracijos.
J.Nemanytė drąsiai sako: galbūt laikas atidėti tuščias, įprastas naujametes pramogas bent kelioms valandoms ir pasitikti naujuosius metus bent šiek tiek praregėjus, kad galėtume įžvelgti save ir savo santykį šiame pasaulyje.
Nors, kaip sako, spektaklis nėra toks atgrasus, kokių atsiliepimų kartais sulaukia, labiau gili, nuoširdi ir prasminga mintis į žiūrovo kraują smelkiasi per visą vaidinimą – beveik tris valandas.
„Apie tai, kas yra kalbama spektaklyje, galvojame visuomet, kai kalbame apie patį gyvenimą. Baigdami metus visuomet pagalvojame, kaip jie praėjo, ko tikimės iš kitų, ateinančiųjų.
Spektaklyje visi personažai apanka, kad pradėtų gyvenimą iš naujo. Tikiuosi, jog žiūrovas bent akimirką susimąstys ir pažiūrės į šalia sėdintįjį, galbūt jį užkalbins ar pasidalys savo mintimis. Nuoširdžiai linkiu užbaigti metus su „Aklaisiais“ ir pradėti naujus jau praregėjus“, – kvietė J.Nemanytė.
J.Saramago spektaklis „Aklieji“. Gruodžio 20 ir 31 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatras.
