Retas solistas gali pasigirti tokiu balso lankstumu, kaip V.Miknevičiūtė, nuo 2003-ųjų gyvenanti Vokietijoje ir dainuojanti daugiausia vokiškai kalbančiuose kraštuose.
Ji ką tik pasirodė R.Wagnerio operoje „Reino auksas“, režisuotoje vieno garsiausių vokiečių teatralų Hamburge, šiuo metu mokosi Amelijos partiją G.Verdi operos „Simonas Bokanegra“ spektakliams bei rengiasi debiutui R.Strausso „Elektroje“ Berlyno valstybinėje operoje su ryškiausiomis scenos žvaigždėmis.
Negana to, vasarą ši solistė visus užbūrė Grafienės Maricos vaidmeniu žymiausiame operečių festivalyje Austrijoje, o šią savaitę įkūnys romantiškąją Margaritą Ch.Gounod operoje „Faustas“. sostinės Kongresų rūmuose su „Vilnius City Opera“ trupe.
Artistę atranda Vakarų Europos sostinės, bet Lietuvoje kol kas „pastebėjo“ tik „bohemiečiai“, jau pakvietę dainuoti „Onegine“ (Tatjana) , „Fauste“, W.A.Mozarto operoje „Visos jos tokios“ (Foirdilidži).
– Nedaug rastume tokių operos chameleonų kaip jūs, išbandžiusių save įvairiausių epochų ir stilių muzikoje. Ar pati patikėjote išskirtiniais savo sugebėjimais, ar pirma patikėjo kiti?
– Žmonės iš tikrųjų stebisi, kad galiu vieną dieną padainuoti „Traviatoje“, o kitą – Wolfgango Amadeaus Mozarto, Richardo Strausso ar Richardo Wagnerio operose, kad nevengiu operečių. Labai mėgstu ir subtiliąją prancūzų muziką.
Tai atrodo lyg ir nenormalu, bet man patogu dainuoti tokį įvairų repertuarą. Gal taip pasireiškia vidinės pusiausvyros poreikis? Jei tik galiu, stengiuosi grįžti nuo didžiulės įtampos ir dramatizmo kupinos muzikos prie ramesnio garso, lengvesnių kūrinių.
Tas lankstumas atsiranda natūraliai, augant patirčiai, dirbant su tinkamais žmonėmis.
Aš nebijau pasakyti ir „ne“, jei pasiūlymai man atrodo per ankstyvi, kad ir kokie būtų viliojantys. Jaunatviški norai gali nuvesti į pražūtį. Imdamasi nežinomų partijų stengiuosi pasitarti su žmonėmis, kuriais pasitikiu.
– Kas tie žmonės?
– Visiškai pasitikiu savo geros kolegės, žymios latvių dainininkės Ingos Kalnos, kurią myliu ir gerbiu, nuomone. Mes susipažinome tarptautinėje Hamburgo valstybinės operos studijoje ir ten pradėjome kartu dirbti – iš jos gavau daug naudingų patarimų dėl konkrečių vaidmenų.
Deja, dabar mums sunkiau susitikti, nes Inga gyvena Hamburge, o aš – Vokietijos pietvakariuose, Maince. Kartais netyčia pasimatome Latvijoje, nes pastaruoju metu ten dažnai dainuoju.
– Latvijos nacionalinėje operoje dainuojate, o Lietuvos – ne?
– Specialiai dėl manęs Latvijos teatro darbuotoja buvo atvykusi į Leipcigo operą, kai ten dainavau R.Wagnerio operoje „Rienzi“. Ji pakvietė mane debiutuoti latvių „Tanhoizeryje“. Tai buvo taip netikėta!
Nenuostabu, kad latviai sutraukia į savo teatrą daug žvaigždžių, nors ir negali mokėti didelių honorarų. Jie domisi, kas vyksta operos pasaulyje, visur važinėja, nebijo rizikuoti ir taip pat laimi dėl savo nuoširdumo, šilumos. Lietuviams kažkodėl trūksta iniciatyvos, o gal ne tik jos.
Latvijoje aš jau padainavau Elizbetę „Tanhoizeryje“, Margaritą „Fauste“, kurią netrukus dainuosiu vėl. Šį sezoną buvau ten pakviesta ir į „Skrajojančio olando“ premjerą, skirtą Latvijos operos ir valstybės šimtmečiams. Būtent šiuo veikalu prieš šimtą metų buvo atidarytas operos teatras Rygoje.
Šventine „Skrajojančio olando“ premjera, pradėjusia šį sezoną, buvo simboliškai paminėti ir visų trijų Baltijos šalių šimtmečiai, pakviečiant pagrindiniams vaidmenims latvį, estą ir lietuvę.
Lietuvoje, be „Vilnius City Opera“, man yra tekę bendradarbiauti tik su „Artis Opera“ kompanija per vienintelį „Don Žuano“ projektą Vilniaus universiteto kieme.
Nedainavau net gimtojo Kauno teatre, nors kažkada Kaune mokiausi dirigavimo Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, daug dainavau ir choruose, ir solo, baigiau magistrantūrą Muzikos akademijos Kauno fakultete, ten turėjau daug draugų muzikų.
Kai išvykau iš Lietuvos, mane tarsi pamiršo. Dalia Ibelhauptaitė pirmoji mane atvedė į Lietuvos operos sceną ir štai jau dvejus metus nepaleidžia.
– Jūsų maršrutuose – solidžios Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Suomijos scenos. Gastroliavote net Australijoje, nors esate etatinė Mainco operos teatro artistė. Kaip gaunate tokių viliojamų pasiūlymų?
– Iki šiol mano karjera klostėsi beveik vien per asmeninius kontaktus. Ryšiai su agentūromis būdavo trumpalaikiai – gana sėkmingai tvarkiausi pati.
Beveik nereikėdavo dainuoti ir perklausose, išskyrus atvejus, kai kviesdavo mažiau pažįstamas teatras. Pavyzdžiui, neseniai važiavau į perklausą Berlyno valstybinėje operoje dėl Chrisotemidės vaidmens R.Strausso „Elektroje“. Ten bendravau su pačiu teatro meno vadovu ir spektaklio dirigentu Danieliu Barenboimu.
Neslėpsiu: buvo daug baimės ir streso, bet sprendimą maestro priėmė per kelias minutes. Kai padainavau, jis pirmiausia nusistebėjo: „Iš kur toks balsas?“, o netrukus pareiškė: „Ruoškis – imam!“.
Ir džiaugiuosi, ir bijau, ir labai laukiu savo debiuto šį sausį Berlyno valstybinėje operoje. „Elektros“ muzika nuostabi, Chrisotemidės vaidmuo – man artimas, o atliksiu jį įspūdingo operos žvaigždyno apsuptyje – greta Evelyn Herlitzius, Waltraut Meyer, Rene Pape's.
Su maestro D.Barenboimu jau esu susidūrusi Berlyne, kai dainavau „Valkirijoje“ F.Schillerio teatre – ten buvo įsikūrusi Valstybinės operos trupė renovuojant teatrą. O dabar išbandysiu atnaujinto teatro akustiką.
– Kas jus laiko Maince?
– Darbas Mainco teatre mane sudomino dėl galimybės susikrauti nemažą įdomių vaidmenų bagažą. Šis teatras yra premjerinis, paprastai nekartojantis spektaklių. Gretimi Frankfurto, Vysbadeno, Darmštato operos teatrai yra repertuariniai, todėl naujovių trokštantys klausytojai važiuoja į Mainco operą ir iš aplinkinių miestų, atvyksta jų ir iš užsienio.
Kai kurie melomanai atseka čia paskui savo mėgstamus artistus, nes nori stebėti jų augimą, konkrečių vaidmenų raidą, – tiesiog gyvena opera. Mums sunkiai įsivaizduojama tokia aistra.
Aš savo gerbėjų iš veidų nepažįstu, bet matau juos stoviniuojančius po spektaklių, kai kurie bando susidraugauti per socialinius tinklus.
Maince turiu išskirtinį kontraktą, kurį galiu bet kada nutraukti. Teatras nenori manęs paleisti, todėl taikstosi su mano sąlygomis. Žia per metus turiu padainuoti dviejose premjerose, o likusį laiką galiu gastroliuoti. Kad nesusikirstų interesai, iš anksto suderiname datas. Tačiau kartais dėl manęs pakeičiamos net ir premjerų datos. Taigi negaliu dėl nieko skųstis – galiu tik jausti dėkingumą už komfortą.
Tačiau kažkada bus Mainco etapo pabaiga – jaučiu, kad turėsiu rinktis laisvai samdomos solistės kelią, nes suderinti grafikus tampa vis sunkiau.
– Kraustysitės ir į kitus namus?
– Nebūtinai. Gyventi Maince strategiškai patogu: iki Frankfurto oro uosto – tik 20 minučių kelio, galiu kur noriu keliauti ir traukiniais. Aišku, širdis visą laiką veržiasi į Lietuvą. Gal dėl to, kad dar yra pas ką čia sugrįžti.
Labai laukiu ir susitikimų su lietuvių publika. Kai pirmą kartą dainavau „Fauste“ Vilniuje šių metų pradžioje, spektaklis mane pakerėjo savo atmosfera. Galbūt ir dėl to, kad buvau tarp savų sienų, lietuvių publikos apsuptyje?
Aš emocingas žmogus – gyvenu tuo, ką darau, nemoku vaidinti. Mano gyvenimą valdo muzika.
Kūrybos kelio pradžia – Kaune
V.Miknevičiūtė studijavo dainavimą LMTA Kauno fakultete ir Leipcigo F.Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje Vokietijoje.
2005-2007 m. ji tobulinosi Ciuricho operos teatro tarptautinėje operos studijoje, 2008-2010 – Hamburgo valstybinės operos tarptautinėje studijoje.
Nuo 2011 m. artistė dirba Mainco valstybiniame teatre, taip pat dainuoja Kaselio, Vysbadeno, Hamburgo, Berlyno „Unter den Linden“ valstybinėse operose, Frankfurto, Leipcigo teatruose, Latvijos nacionalinėje operoje, „Vilnius City Opera“.
Jai teko pasirodyti ir Bazelio teatre, Ciuricho „Tonhalle“ Šveicarijoje, Hamburgo „Laeiszhalle“, Provanso Ekso festivalyje Prancūzijoje, „Seefestspiele MŠrbisch“ festivalyje Austrijoje, V.Gergijevo festivalyje Suomijoje, Brisbane Australijoje.
Solistės repertuare – įvairiausi vaidmenys italų, prancūzų, vokiečių, austrų, rusų kompozitorių operose, populiariose operetėse.
Jai teko dirbti su garsiais dirigentais, tarp jų – D.Barenboimu, K.Nagano, V.Gergijevu, A.Fischeriu.
V.Miknevičiūtė laimėjo I vietą ir publikos prizą R.Stolzo „Viennese Operetta“ dainininkų konkurse Hamburge, trečią vietą – konkurse „Operetė mano meilė“ Kaune, pelnė diplomus daugelyje dainavimo konkursų Lietuvoje ir Rusijoje.
