Be to, pirmus studijų metus Londone jis baigė aukščiausiais įvertinimais.
Prieš artėjantį rečitalį „Vaidilos“ teatre Ignas papasakojo apie save.
- Nuo kūrybos kelio pradžios jūs turėjote įtakingų globėjų, buvote apsuptas dėmesio. O pats norėjote tapti muziku?
- Tiesą sakant, kai tėvai mane nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kelis metus nesupratau, ką ten veikiu, – muzika man nebuvo pirmoje vietoje, labiau domėjausi automobiliais. Tačiau vėliau pajutau, kad galiu muzikuoti, atsirado ir noras – užsikabinau.Tiesa, iš pradžių gal trūko tėvų paraginimo, bet greitai įsivažiavau.
- Tėvai jus spausdavo groti?
- Jie tik primindavo, kad turiu rimtai dirbti, jei noriu tapti išskirtiniu atlikėju. Patys jie negroja, bet labai mėgsta meną, klasikinę muziką.
Globojamas Mstislavo Rostropovičiaus fondo aš grojau Luvro rūmuose Paryžiuje, Šlėzvigo Holšteino festivalyje Vokietijoje, kitose garsiose vietose, pasirodžiau su orkestrais.
Be to, per šį fondą susipažinau su profesore Mūza Rubackyte, kuri dirbo su manimi apie septynerius metus. Drauge nuėjome ilgą kelią – profesorė suteikė man naujų idėjų, padėjo įveikti sunkius kūrinius.
O M.K.Čiurlionio menų mokyklai aš visų pirma dėkingas už išugdytą sugebėjimą laikytis disciplinos siekiant tikslo. Dėl to Londone nesunkiai pritapau, nors teko stipriai padirbėti, kad gaučiau geriausius įvertinimus bei „The Molyneaux Prize “.
Šeimoje mes muzikuojame visi keturi broliai ir sesuo, tik mažiausias broliukas – dar ne. Kadangi esu vyriausias, matyt, tapau broliams ir seseriai pavyzdžiu, – įkvėpiau sveiką konkurenciją.
Jau kelerius metus penki Maknickai drauge pasirodo Valdovų rūmuose sostinėje. Kitais metais balandžio 16 d. bus septintasis šeimos pavasario koncertas.
Deja, kurti didesnių bendrų planų mums neišeina – būtų sunku repetuoti, nes esu išvykęs iš Lietuvos.
- Ar studijos Londone pateisino lūkesčius?
- Aš laimingas, kad patekau į garsios solistės, kompozitorės ir festivalių organizatorės Joannos MacGregor klasę. Ji puikiai išmano ir baroką, ir šiuolaikinę muziką, džiazą. Jai tarpininkaujant šiemet surengiau rečitalį „Steinway Hall“ salėje, kurioje groja fortepijono garsenybės.
Pirmieji studijų metai Londone man suteikė neįkainojamos patirties: lankiau pasaulinių žvaigždžių meistriškumo kursus, garsių lektorių muzikos istorijos ir teorijos paskaitas, ryškiausių pianistų koncertus, susipažinau su kolegomis iš viso pasaulio.
Džiaugiuosi, kad Karališkojoje akademijoje puoselėjamas ne tik atlikimo menas, bet didelis dėmesys skiriamas ir asmenybės ugdymui, bendrajam išsilavinimui.
Tenka nemažai ir koncertuoti. Neseniai pasirodžiau Oksfordo fortepijono muzikos ir Dartingtono muzikos festivaliuose, atidariau Londono „East Finchley Arts“ festivalį su seniausiu Jungtinės Karalystės kameriniu orkestru „Mozart Players“, diriguojamu Geoffrey Simono.
- Koncertuose dažnai grojate Fryderyką Chopiną. Tai jūsų vizitinė kortelė?
- F.Chopinas – mėgstamiausias mano kompozitorius. Man artimas jo romantizmas, begalinės melodijos ir harmonijos. Jo muzika mane įtraukė dar 8-oje klasėje, kai laimėjau vieną jaunųjų pianistų F.Chopino konkursą Lenkijoje. Nuo tada groju F.Chopiną, nerdamas į jo muziką vis giliau.
Gruodžio 5-ąją 19 valandą „Vaidilos“ teatre jis skambės greta Claude'o Debussy, Sergejaus Rachmaninovo, Philipo Glasso.
Esu sukaupęs didelį F.Chopino kūrinių repertuarą, bet gilintis į jį galima amžinai: tai beribės platumos. Dėl to ir myliu savo profesiją, kad kiekvieną kartą kūrinį galima pagroti kitaip, įliejant naujų spalvų, idėjų, impulsų. Genialius kūrinius galima groti visą gyvenimą, atskleidžiant vis naujas prasmes.
