„Lygindamas prancūzų operas su itališkomis, pastarąsias apibūdinčiau kaip pasipuošusias moteris, kurių lūpdažis ryškiai raudonas, o aprangoje gausu dekoratyvinių detalių. Tuo tarpu prancūzų operos – labiau elegantiškos: jų „drabužiai“ paprastesni, užtat puikiai sukirpti, o lūpdažis toks, kad jį būna sunku pastebėti.
Tikriausiai tai susiję su atidžia detalėms prancūzų literatūros ir teatro tradicija, ateinančia dar iš Cyrano de Bergeraco laikų. Prancūzai visada mokėjo būti žavūs ir tuo pačiu išvengti vulgarumo. Tai – mūsų kraujuje“, – viename interviu yra teigęs solistas S.Guèze.
Gimęs Lione, S. Guèze sako prisimenantis save dainuojantį nuo aštuonerių metų: „Tiesa, iš pradžių tai nebuvo klasikinė muzika. Bet kai maždaug aštuoniolikos atradau operas ir savo lyrinį balsą, tai buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Man buvo labai svarbu turėti darbą, kuris kasdien teiktų džiaugsmo. Ir nuo pat solisto karjeros pradžios supratau, kad man pavyko.“
Solistas studijavo vokalą Nimo miesto konservatorijoje Pietų Prancūzijoje ir tu pačiu metu mokėsi tarptautinio verslo Monpeljė universitete. Vis dėlto greitai apsisprendė pasišvęsti vien muzikai ir išvyko mokytis į Paryžiaus nacionalinę muzikos konservatoriją.
Bestudijuodamas laimėjo keletą konkursų, tarp jų tarptautinį Enrico Caruso dainininkų konkursą Milane, ir gavo Prancūzijos meno asociacijos apdovanojimą „Metų operos atradimas“.
Vis dėlto tarptautinė S. Guèze karjera prasidėjo 2006 m. laimėjus antrąją vietą ir pagrindinį žiūrovų prizą prestižiniame Placido Domingo globojamame operos solistų konkurse „Operalia“. Nuo tada jis dirbo su tokiais operos režisieriais, kaip Graham Vick, Willy Decker, Mariusz Trelinski, Andreas Homoki. Solisto biografiją puošia pastatymai su dirigentais Placido Domingo, Zubin Metha, Carlo Rizzi.
Nors didžiausiame Lietuvos teatre S. Guèze dainuos pirmą kartą, Vilniaus centrą prancūzų solistas jau neblogai pažįsta: anksčiau jam yra tekę pasirodyti „Vilnius City Opera“ spektakliuose „Faustas“ ir „Bohema“.
„Gyvenime mėgstu juokauti ir būti pozityviai nusiteikęs. Deja, operose pagrindiniam tenorui dažniausiai tenka blaškytis neviltyje ir suktis iš širdį draskančių situacijų. Tai irgi savotiškai įdomu, bet turiu susikūręs planą: kada nors, kai mano karjera operoje bus perkopusi savo piką, atliksiu visas antraeiles tenorų partijas, kurios būna šmaikščios ir juokingos. Štai tada pagaliau scenoje darysiu tai, ką iš tikrųjų mėgstu – linksminsiuos“, – sako S. Guèze.
Šių metų rugsėjį solistas atliko Chosė vaidmenį Ženevos Didžiojo teatro G. Bizet „Karmen“ pastatyme. Prieš porą savaičių jis dainavo šiuolaikinio kompozitoriaus Pierre‘o Bartholomee operos „Mes esame amžini“, sukurtos populiaraus rašytojos Pierrette Fleutiaux to paties pavadinimo romano motyvais, pasaulinėje premjeroje Meco operos teatre Prancūzijoje.
Ateinančių metų gegužę jis atliks Lenskio partiją P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ pastatyme Karolinos operoje JAV. Šį spektaklį kurs kanadietis režisierius Tomas Diamondas ir amerikiečių dirigentas James Meena.
Visgi prisiminkime tai, apie ką užsiminėme pradžioje – prancūzų operų subtilumą. Paryžiečio Jules‘io Massenet operos „Manon“ didžiuma veiksmo vyksta būtent Paryžiuje. Librete minimos konkrečios šio miesto vietovės: Švento Sulpicijaus bažnyčia, „Transilvanijos“ viešbutis... O kadangi „Manon“ režisavo ir spektaklio kostiumus kūrė prancūzas Vincent‘as Boussard‘as, operos „drabužiai“ alsuoja tikra istorinio Paryžiaus dvasia.
„Manon“ pastatymas LNOBT buvo kuriamas bendradarbiaujant su San Francisko ir Izraelio operos teatrais. Šių metų pavasarį prie jų prisidėjo ir Korėjos nacionalinė opera Seule, savo repertuare taip pat jau turinti V. Boussard‘o kurtą „Manon“ spektaklį.
