Vienas paskutiniųjų I.Prudnikovaitės koncertų ir pasirodymų Lietuvos scenoje, prieš jai išvykstant su šeima į Šveicariją, klausytojus džiugins lapkričio 28 d. 19 val. „Vaidilos klasikoje“, kur Prudnikovų šeima (I. Prudnikovaitė, prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė) kartu su beveik šeimos nariu tapusiu operos solistu Almu Švilpa atliks vokiečių kompozitorių vokalinius ciklus, rusų kompozitorių romansus, taip pat įsimintinas M.Ravelio bei M.de Falla’os dainas.
Su Ieva kalbėjome apie vaikystę, šeimos tradicijas, ryškiausius jos gyvenimo etapus ir pokyčius, kurie vedė iš komforto zonos, vertė dirbti su savimi.
– Kokios šeimos tradicijos išliko jūsų atmintyje iš vaikystės?
– Esu laiminga, kad mūsų šeimoje visada svarbiausia buvo bendravimas ir kokybiškas buvimas kartu. Tėvų dėka visąlaik būdavau kuo nors susidomėjusi – buvo tapymo, siuvimo, konstravimo, grojimo fortepijonu, namų muzikavimo periodai.
Potraukis kokiai nors veiklai kildavo natūraliai, taip pat natūraliai ir nuslūgdavo. Esu dėkinga, kad tėvai niekada iš manęs nelipdė kažkokio įsivaizduojamo vunderkindo. Jie buvo mano geriausi draugai, o jų draugai – ir mano draugai. Ir taip yra iki šiol.
– Koks buvote vaikas? Kada jūsų svajonėse ėmė ryškėti muzikinis kelias?
– Manyčiau, buvau ne visai vaikiškas vaikas. Laiką nuolat leisdavau suaugusiųjų draugijoje, ir tai negalėjo neturėti įtakos mano vystymuisi. Muzikinis kelias visada vingiavo šalia manęs, bet juo einančios savęs tikrai niekada neįsivaizdavau.
Manau, sąmoningai vengiau tokio savo gyvenimo siužeto, nes puikiai mačiau, kas tai ir „su kuo tai valgoma“. Tačiau muzikinis kelias mane pasirinko pats (Šypsosi).
– Kokie ryškiausi jūsų gyvenimo etapai?
– Du tikrai labai ryškūs – prieš ir po dukrų gimimo.
– Esate dviejų mergaičių mama, - kokias tradicijas puoselėjate savo šeimoje?
– Mūsų tradicijos paprastos ir šeimyniškos. Mėgstame veiklą, judėjimą, bet be pompastikos ar ypatingų režisūrinių sprendimų.
– Ar dainuojate dukrelėms? Kokios jų dainos mėgstamiausios?
– Dabar jau dukros mums dainuoja (Šypsosi). Vyresnėlė Veronika plėšia Povilo Meškėlos dainas ir mažąją moko Eskamiljo kupletų (iš G.Bizet operos „Karmen“ – aut. past.).
– Su Almu Švilpa ne kartą dainavote vienoje scenoje. Esate sakiusi, kad jis jums - tartum brolis. Nuo ko prasidėjo judviejų draugystė?
– Almas mokėsi V. Prudnikovo dainavimo klasėje ir buvo mano tėvams daugiau nei studentas. Raudojome visi jam išvažiuojant dirbti ir gyventi Į Vokietiją.
Baigusi studijas, visiškai atsitiktinai atsidūriau tame pačiame teatre, kaip ir jis, Esene. Kartu dainavome daugybėje spektaklių. Visai Almo šeimai esu labai dėkinga už šilumą ir palaikymą, kai to labiausiai reikėjo.
– Esate ne kartą minėjusi, kad jums būtinas nuolatinis tobulėjimas ir aktyvaus gyvenimo kelio paieškos. Jūsų tobulėjimą scenoje pastebi visi, kas domisi dainavimu. Tačiau kas jus veda iš komforto zonos ne darbo metu?
– Profesiniam tobulėjimui nėra pabaigos, ir žinau, kad jam skiriu nepakankamai laiko. Mamos vaidmuo dabar yra pirmaeilis, o iš komforto zonos mane kaip asmenybę labai lengvai gali išvesti buitis, kurios kasdienybėje dabar yra siaubingai daug. Tikiu, kad tai - tik vienas iš periodų. Ateityje tikiuosi atsigriebti (Šypsosi).
– Lankėtės ir dainavote ne vienoje užsienio šalyje. Kuri paliko ryškiausius atsiminimus?
– Jungtinės Amerikos Valstijos padarė perversmą mano jaunoje galvoje. Niujorkas man atrodė kaip vienas didelis gaivalas, kultūrų puodas, laisvė ir skrydis.
– Kuris gyvenimo pokytis jums kaip asmenybei padarė didžiausią įtaką?
– Sunku išskirti vieną pokytį. Visi potyriai, išgyvenimai, dramos, euforijos suformuoja asmenybę.
– Kokiais kūriniais „Vaidilos klasikos“ koncerte kalbės Prudnikovų šeima?
– Nusprendėme atlikti kamerinės muzikos programą. Klausytojai išgirs vokiečių kompozitorių vokalinius ciklus, rusų kompozitorių romansus, taip pat M.Ravelio bei M.de Falla’os dainas.
