Atsisveikinti su menininku prie sostinėje įsikūrusio „Meno forto“ paskutinį kartą susirinko jo draugai, kolegos ir talento gerbėjai. Dar prieš 10 val. prie teatro būriavosi kelios dešimtys žmonių.
Tarp pagarbą didžiam režisieriui atidavusių buvo matyti politikas Vytautas Landsbergis, aktoriai Algirdas Dainavičius, Rolandas Kazlas, Kristina Kazlauskaitė, Monika Vaičiulytė, Rasa Samuolytė, teatro apžvalgininkai Vaidas Jauniškis, Rūta Oginskaitė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir kiti.
Paskutinė E.Nekrošiaus valia buvo kuklios, nepompastiškos laidotuvės, tad artimieji atsisakė valstybinių laidotuvių. Ketvirtadienį po pietų E.Nekrošius buvo palaidotas gimtosios Šiluvos kapinėse. Prieš tai 13 val. miestelio bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios.
„Nesinori vykti. Labai sunkus kelias“, – lapkričio 15 dieną prieš kelionę į pajūrį ištarė visą gyvenimą užuominas mėgęs E.Nekrošius. Grįžęs į Vilnių režisierius pasijuto blogai ir lapkričio 20-osios naktį ligoninėje mirė. E.Nekrošių ištiko širdies priepuolis, infarktas. Visame pasaulyje garsiam lietuvių teatro režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai. Be mylimo vyro liko scenografė Nadežda Gultiajeva, o be tėvo – sūnūs Marius ir Martynas.
E.Nekrošiaus veiklos aruodas pastaruoju metu buvo toks kupinas, kad daugeliui žinia apie jo mirtį buvo visiškai netikėta. Prieš pat Vėlines Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pamatėme jo „Vėlines“, pastatytas Varšuvoje pagal Adomo Mickevičiaus kūrinį. Jis repetavo Williamo Shakespeare’o „Ričardą II“. Į Klaipėdą vyko darsyk pažiūrėti savo naujausio spektaklio, pastatyto pagal Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“.
„Netikėdami, jog E.Nekrošiaus jau nebėra tarp mūsų, privalome suvokti, kad režisieriai, kaip ir jų genialūs spektakliai, nemiršta. Atmintis ir sudaro šį nemirtingumą“, – ištarė teatro apžvalgininkė Daiva Šabasevičienė, prisiminusi paskutinius susitikimus su E.Nekrošiumi.
„Pastaruoju metu E.Nekrošius suspėjo mums visiems padėkoti ir pasakyti tai, ką mano, – sakė D.Šabasevičienė. – Jo paprastumas ir sugebėjimas palaikyti profesiniuose dalykuose buvo neįtikėtinas.
Vilniuje per „Sirenų“ festivalį pamatytos „Vėlinės“, parodytos Vėlinių išvakarėse, tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų. Režisierius turbūt pirmą kartą gyvenime scenoje išsakė tokią galybę teksto, leisdamas jam skleistis ir pleventi lyg saulės nušviestame aguonų lauke. Vaizdų ir vizijų pasaulis, poetiniai atodūsiai, tikrovės įtrūkiai ir jų užpildymas gyvais balsais „Vėlines“ pavertė čiurlioniška erdve.
E.Nekrošiui patiko užuominos, jis mėgo, kai po sceną lakiodavo angelai, vos prisiliesdami prie žemės. Kartais ir žiūrovai turėjo kūrinio lauke pavaikščioti ant pirštų galų, kad išvystų srauniame upelyje atsispindintį lapų mirgėjimą. Burtininkas iš „Vėlinių“ klausė: „Matote už lango vėlę? Kas tu – angelas esi? Ar gal Dievo motinėlė?“
