Eimuntas Nekrošius – atvirai: apie save, meilę ir kančią

Tai visą laiką kėlė dar didesnį žiniasklaidos godulį.

Galbūt todėl maestro sykį sulaužė savo nuostatą – 2001-aisiais Venecijos teatro bienalėje parodęs Antono Čechovo žuvėdrą, E.Nekrošius atvirai pasikalbėjo su vienu akingiausių Italijos dienraščių „La Repubblica“.

Iš pirmojo „La Repubblica“ televizijai ir teatrui skirto priedo puslapio beveik milijono egzempliorių tiražu žvelgė rūstokos E.Nekrošiaus akys.

Interviu su režisieriumi – per visą dienraščio puslapį. Italų teatro žurnalistas Rodolfo Di Giammarco savo rašinį pavadino lakonišku „Il caso Nekrošius“ – Nekrošiaus atvejis.

„Kalba lietuvių režisierius, užkariavęs Europą savo originaliais ir naujoviškais spektakliais. Jis taps absoliučiu itališkos vasaros personažu“, – taip paantraštėje pristatomas E.Nekrošius.

Tiems dienraščio skaitytojams, kurie tik iš nuogirdų girdėjo apie šį režisierių, rašinio autorius pateikia lentelę su biografiniais duomenimis – gimimo data ir vieta, išsilavinimas, pirmoji sėkmė, svarbiausi statytų pjesių autoriai ir netgi šeimyninė padėtis.

Interviu su lietuvių teatro garsenybe – ne tik beprecedentis, bet ir intriguojantis.

Žurnalistas netraukė iš anksto sugalvotų klausimų iš bloknoto kaip iš dangaus, o leido savo pašnekovui pačiam plėtoti mintį.

Antai chrestomatinis klausimas apie teatrą kaip darbą, o ne kaip metodą ir teoriją įdomiai „nuvažiuoja“ nuoširdumo paieškų link.

„Dauguma menininkų pernelyg dažnai bando suteikti prasmę savo kūrybinėms orientacijoms, tuo tarpu reikėtų apeliuoti į menininko pareigą. Viena jos sudėtinių dalių – meilė. Ir nuoširdumas“, – kalba E.Nekrošius.

„O kas jums yra nuoširdumas?“ – viską nori žinoti italas.

„Nuoširdumas – tai ne vien tik asmeninė intuicija. Tai sugebėjimas priversti save visada būti geros formos, tai daugybės pareigų, kurias prisiimi pats prieš save, vykdymas, kad paskui jau galėtum kažko laukti ir iš kitų“, – svarsto režisierius.

Tiesa, anot E.Nekrošiaus, pučiant metų vėjams, žmogaus gyvenimas lėtėja ir tampa tingus tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu.

„Aš stebiu jėgą, kuri trykšta iš jaunų žmonių, ir jiems pavydžiu. Jie staigiau mąsto, staigiau veikia“, – pripažįsta maestro.

Padrąsintas lietuvių įžymybės atvirumo, italas braunasi toliau į nežinomą E.Nekrošiaus pasaulį: „Kas jus – teatralą – labiausiai sujaudina?“

Bet čia režisierius bando žurnalistui priminti, su kuo jis kalba: „Mes turime tokių asmeninių kertelių, į kurias neįsileidžiame nieko. Banalybės siaubas egzistuoja, nors kai kada tam tikri išsipasakojimai pasižymi simpatišku kontrefektu“.

„Tuomet pabandysiu jus paklausti, kas jus erzina“, – nė nebando atlyžti italas.

„Likti be cigarečių, – atremia E.Nekrošius. Paskui pasitaiso: – Juokauju. Pripažįstu, kad esu normaliai nervingas. Priešnuodis? Darbas, nuovargis. Laisvalaikis – tai prapultis“.

Ir patikslina: „Pas mus, Lietuvoje, darbas scenoje verčia būti rimtiems. O narcisizmai – kitur, gyvenime“.

„La Repubblica“ domėjosi ir lietuvių režisieriaus teatrinėmis koncepcijomis, klausinėjo apie naujas teatro technikos formas, apie naujas metaforas, taisykles.

E.Nekrošius atsakė be jokios mistikos: „Išrasti kažką nauja, kas jau neegzistuotų kitokia forma, nebeįmanoma.

Tiesa, vaizduojamasis menas sparčiai vystosi, prieš kelis dešimtmečius instaliacijos buvo tiesiog neįsivaizduojamas dalykas“.

Receptas?

„Reikia rasti kompromisą tarp senų sistemų ir savo epochos, – tvirtina maestro. Ir pateikia pavyzdį: – Bėgant laikui, sunkusis rokas man ėmė patikti. Jeigu kalbėsime apie scenos pasaulį – jautrumas ir aistra nekinta“.

„O meilė? – domisi R.Giammarco. – Kokį vaidmenį žmonių santykiuose, kuriuos perteikia teatras, dar gali atlikti meilė?“

„Meilę galima būtų apibūdinti kaip šeštąjį žmogaus pojūtį, – atsako E.Nekrošius. – Tai ir egzistencijos, ir scenos variklis. Netgi sekdamas aktorių repeticijas, pastebi, jog tik akla meilė priverčia savęs netausoti, valandų valandas eikvoti energiją. Ir nuostabu yra tai, kad šitas jausmas nieko nekainuoja“.

Į žurnalisto repliką, kad už meilę kartais tenka brangiai, ir dar kaip brangiai mokėti, E.Nekrošius atsakė: „Bet pagalvokite, juk ir kančios gali teikti pasitenkinimą“.

Jeigu jau maestro pats kalba apie kančias, tai „La Repubblica“ mielai tęsia šią temą.

Dienraštį ypač domino, ką režisierius galvoja apie savo aktorius, kuriems kartais tenka keturias ir daugiau valandų praleisti scenoje.

„Koks jūsų santykis su laiku?“ – teiraujasi R.Giammarco.

„Jei kalbėtume apie mano spektaklių trukmę, tai aš esu kritiškai nusiteikęs savo paties atžvilgiu, – atvirauja italų publikos numylėtinis. – Tai yra problema. Bandau suspausti spektaklius, bet man nesiseka. Jie – tarsi upės, kurios veržiasi iš krantų. O juk aš pats lakoniškumą laikau genialumo seserimi. Mano draugai Vilniuje – literatai, muzikai, dailininkai – protestuoja“.

Paskutiniai trys dalykai, kuriuos dar spėja iškvosti „La Repubblica“ teatro apžvalgininkas – trafaretiniai „apie šeimą“, „apie save“ ir „apie ateitį“.

Nekrošiai namuose diskusijų apie teatrą privengia, nors ir susiję vienais ar kitais ryšiais su scena (žmona – scenografė, tąsyk Venecijos bienalėje rodytai A.Čechovo „Žuvėdrai“ scenografiją sukūrė vyresnysis sūnus – Red.).

Ateities italams išduoti maestro nenori. Tik vos vos praskleidžia uždangą: „Atsivežiau su savimi knygą. Galvoju apie vieną klasiką. Autorių, kurio dar nė karto nestačiau“. Kol kas tiek.

Žurnalisto paprašytas apibūdinti pats save, pateikė štai tokį Eimuntą Nekrošių: „Esu priešingybė tiems, kuriems būdingas artistiškumas ir gilios mintys. Esu įsitikinęs, kad pats svarbiausias dalykas – išlaikyti distanciją. Viskas gerbtina, bet iš tolo. Menas – taip pat“.

***