Devynis mėnesius moteriai užtrunka išnešioti kūdikį, tačiau Renaldas per šį laikotarpį „išnešiojo“ net šešis, o septintasis dienos šviesą išvydo vos prieš porą savaičių.
Niekada nesibaigiantis darbas
Septintasis – tai dar vienas spektaklis, prie kurio apšvietimo pulto stojo R.Bartulis. Monospektaklį „Kokio gražumo saulė“ sukūrė ilgamečių J.Miltinio dramos teatro aktorių, mamos ir dukros – Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės – duetas.
Spektaklio lopšys – naujoji kamerinė salė, kuri ypač tinka imtymumo ir glaudaus ryšio tarp aktoriaus ir žiūrovo nestokojantiems spektakliams. Toks yra ir pastarasis – jautrus, kiekvienam artimas, nuspalvintas tamsą keičiančia šviesa.
Nors preliminarų vaizdą, kaip spektaklio metu turi kristi šviesos, kūrybinė komanda susiderina kiek anksčiau, lemiamos detalės tampa aiškios paskutinę akimirką.
„Intensyvi šviesų kūryba prasidėjo jau po Vėlinių – paskutinę savaitę prieš premjerą. Taip būna visuomet ir tas etapas yra juodas: pasitaiko bemiegių naktų, dirbame viršvalandžius, be atokvėpio“, – pasakojo R.Bartulis.
Darbas nesibaigia ir užvėrus teatro duris – šviesų aritmetika Renaldo galvoje sprendžiama nuolat.
„Norisi parodyti, ką gali šis teatras. Tikimės, jog įvyks ilgai svajota renovacija, gausime naujos, šiuolaikinės įrangos, nes dabar dirbame su pasenusia, likusia dar nuo teatro pastatymo. Būtų smagu panevėžiečiams rodyti stiprius ne tik režisūrinius, bet ir vizualinius darbus“, – dalijasi ateities užmojais šviesų dailininkas.
Būdas įprasminti save
Kūrėjo sąskaitoje jau yra ne vienas įveiktas iššūkis. Tačiau pati pradžia Panevėžyje lengva nebuvo: vargino krūvis, naujos, iki tol nenaudotos technologijos.
R.Bartulis pasakojo, jog dirbant su Artūro Areimos spektakliu „Pabudimas“, jam nusišypsojusi ir laimė, ir nelaimė. Gavęs progą padirbėti su vienu garsiausių šviesų dailininkų Lietuvoje Eugenijumi Sabaliausku, kaunietis nė nepamanė, kad turės per naktį įveikti nemenką užduotį.
„Pabudime“ gavau naują pultą. Reikia ką nors padaryti – nemoku. Manęs Augis (Eugenijus Sabaliauskas. – Red.) klausia: kada mokėsi? Prisižadėjau mokėti rytoj. Taip beveik visą naktį sėdėjau, skaičiau ir aiškinausi, kaip atlikti vieną ar kitą veiksmą. Kitą dieną jau žinojau.
Aš visada sakau, jog nebūtina visuomet viską mokėti, svarbu – norėti išmokti, nes kai nori, viskas įmanoma“, – su šypsena prisiminė šviesų dailininkas.
Dėl savo užsidegimo R.Bartulis ir atsidūrė ten, kur jaučiasi geriausiai – teatre. Sako, jog čia gali suderinti dvi savo svajones.
„Kai teko pasirinkti, kur stoti, turėjau du variantus: režisūra Klaipėdoje arba automatika, valdymas ir elektros energetikos technologijos KTU. Teatras buvo tai, ką norėjau daryti, o technologijos – tai, ką moku ir kas man sekasi. Elektra, elektronika ir automobiliais domėjausi jau nuo seno, sekdamas savo tėčio pavyzdžiu“, – sakė vyras.
Vis dėlto įstojo į režisūrą Klaipėdoje ir ten prireikė pritaikyti jau turimas žinias apie elektrą – teko apsišviesti savo statomus spektaklius, egzaminus.
Netrukus Renaldas tapo universiteto mokomojo teatro apšvietėju, talkinančiu per įvairius renginius, konkursus. Vėliau ėmėsi kūrybinių darbų su įvairiomis menininkų grupėmis.
Kūrėjo kelias, kaip mano pašnekovas, nėra vienas lengviausių – turi pats plikomis rankomis išsikovoti vietą po saule. Buvo momentų, kai ir R.Bartuliui norėjosi nusispjauti ant viso pasaulio ir teatro.
„Galbūt buvau perdegęs, maniau, kad esu prastas režisierius, nežinojau, ką apskriti noriu veikti, daug mėčiausi, net ėmiau lankyti šokius. Klausinėjau savęs, ieškojau. Ir tuomet supratau, jog šviesos – aukso vidurys tarp elektros ir meno.“
Nuo nulio iki aukštumų
Renaldas atviras: apšvietėjo karjeros pradžioje ėmė visus pasitaikančius užsakymus.
„Dirbau už dyką, už skatikus. Su žmona net juokaudavome, jog pats ir sumokėčiau, kad tik leistų padirbti. Buvo toks metas, kai norėjosi mokytis, nesėdėti vietoje. Dabar žinau savo vertę ir kainą“, – sakė menininkas.
Kaunietis džiaugėsi, kad jo vertė kyla ir dėl neįkainojamos patirties dirbant su šalies stipriausiais J.Miltinio dramos teatre. Jo akys vėl nukrypsta į E.Sabaliauską – tikrą šių dienų autoritetą.
„Anksčiau bandžiau padirbėti su juo. Prašiausi dirbti nemokamai, panešioti daiktus, kad tik pasimokyčiau iš profesionalo. Aš mokytojo neturėjau, todėl norėjosi matyti, kaip kiti dirba, norėjosi kuo daugiau praktikos“, – šyptelėjo prisiminęs ir čia pat ėmė dėkoti už nusišypsojusią laimę.
Mokinys nebūtų tikras, jeigu nenorėtų pralenkti savojo mokytojo. Tad ir R.Bartulis atvirai sako norintis pasiekti aukštų rezultatų: „Man atrodo, jeigu nori tik lygiuotis, nelabai ką pasieksi. Žinoma, kopijuoti nenoriu – noriu būti savitas, išskirtinis.“
R.Bartulis svarstė, kad, net ir į šalį atidėjęs režisūrą, gali ir toliau jaustis režisierius, tikdabar jau – šviesų.
„Šviesos kuria atmosferą, bendrą vaizdinį, kurį mato žiūrovas. Jos, kaip ir režisūriniai sprendimai, diktuoja, kas vyksta spektaklyje. Tai neatsiejama spektaklio dalis“, – patikino menininkas.
Šiame darbe jį gelbėja ir išsilavinimas. Jis nesibodi ieškoti sprendimų, kaip vienu ar kitu klausimu padėti režisieriams arba, kaip pats sako, taktiškai jiems netrukdyti.
Pasitaiko, kad darbe išryškėja tarpusavio nesutarimai, išsiskiria skirtingas estetinis suvokimas. R.Bartulis sakė bandantis apsisaugoti nuo tokių nesusipratimų, tačiau tai padaryti ne visuomet pavyksta.
„Vis dėlto esame profesionalai, ne mėgėjai, kurie pirmą kartą atsisėdo eksperimentuoti. Diskutuojame, kalbamės ir vis tiek surandame bendrą vardiklį, kuris tenkintų tiek tave, tiek režisierių“, - aiškino šviesų dailininkas.
Panevėžyje gailisi tik vieno
R.Bartulis prapliupo juoku pasiteiravus, ar namuose šviesas taip pat daugiausia degina jis. Sako, daug laiko praleidžiantis teatre, todėl šviesų valdove namuose tampa žmona Raminta: „Man poilsio diena būna pirmadienis, jai tuo metu – darbo diena, ji laisva savaitgalį – man pats darbymetis. Grįžtu vakare namo – ji dažniausiai jau miega, o kai aš ryte keliuosi – ji jau būna išsiruošusi į darbus.“
Nors tai skamba kaip gerai sukurto romantinio filmo scenarijus, šviesų pasauliui atsidavęs kaunietis patikino, kad tiek jis, tiek jo antroji pusė jau susitaikė ir priprato prie dažniausiai prasilenkiančio grafiko.
„Draugai kartais juokaudami klausia, ar mes vienas kitą iš viso matome. Nuraminu, jog matomės – apgraibom naktį, patikriname vienas kitą, ar gulime šalia“, – juokėsi Renaldas.
Laimė, toks gyvenimo būdas jam dar neatsibodo, tad ir mintys viską išmainyti į patogesnį variantą nelankančios. Renaldas įsitikinęs: vienas kito ribojimas santykiams nepadėtų. Atvirkščiai, kaip sako jis, negalėdami savęs realizuoti jiedu kaipmat nugarmėtų į santykių krizės prarają.
Vis dėlto vos atvykus gyventi į Aukštaitijos sostinę pasitaikė pasvarstymų, ar tinkamu keliu eina.
„Turiu labai stipriai sergantį tėtį, gaila, kad per mažai laiko galiu skirti jam, retai nuvažiuoti į Kauną. Dėl to galvoje nuolat krebžda neramumas“, – atvirai prisipažino R.Bartulis.
