Per pastaruosius metus akordeono užsitarnautos tvirtos pozicijos šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje daugeliu atžvilgiu yra būtent jo nuopelnas, tad vykstant jau 21-ajam tarptautiniam akordeono festivaliui „Vilnius 2018“, susitikome pakalbėti ir trumpai apžvelgti tiek jo veiklą, tiek paties akordeono būtį šiandienos Lietuvos kultūriniame žemėlapyje.
– Daugelis žmonių turėjo ir turi tam tikrą, neretai klišėmis apipintą įsivaizdavimą, kokią muziką atlieka, kokiai muzikai tinka akordeonas. Kiek per pastaruosius penkerius ar dešimt metų instrumento įvaizdis vis dėlto pakito?
– Į tai galima žvelgti iš kelių skirtingų kampų. Aš, žinoma, žvelgiu subjektyviai, nes sieju su tuo, ką pats žinau – kiti žmonės nebūtinai tai žino.
Žiūrint iš muzikantų, kultūros žmonių, kurie bent truputį tuo domisi, pozicijų, akordeoną pamažu atsirandant matome visur. Padėtis pagerėjo stipriai, palyginti su tuo, kokia ji buvo prieš 15 ar 20 metų, kai pats buvau ką tik pradėjęs kompozitorius įtikinėti, kad jie ką nors akordeonui parašytų. Jie į mane žiūrėjo keistai, manydami, kaip išvis tokiam instrumentui galima sukurti šiuolaikinį kūrinį.
Dabar tai autorių nebestebina, jauni kompozitoriai akordeono imasi gana noriai, supranta, kad tai tinkamas, neretai lankstesnis nei kiti instrumentai.
Žiūrint iš publikos perspektyvos, dalis jos akordeoną laiko popinstrumentu, tinkamu populiariajai scenai, kuriam grojant galima pašokinėti ir pan. Profesionalams dėl to skaudu ir atrodo neteisinga.
Nemanau, kad populiarinti akordeoną per populiariąją muziką ir po to deklaruoti, kad galima lengvai pagroti ir visa kita, yra teisingas kelias.
Keistokas ir muzikos mokytojų požiūris, esą kaip gerai, kad akordeonas taip išpopuliarėjo populiariosios muzikos scenoje – jam iš tikro ten net nereikėjo populiarintis, jis seniai yra populiarus pramoginėje muzikoje. Tokio tipo „populiarinimas“ instrumentui tik kiša koją. Jaunimui būti motyvuotiems dabar kur kas sunkiau.
Jie mano, kad tam, jog taptum populiarus, visai nereikia sėdėti po penkias valandas kasdien nagrinėjant klasikinius ar šiuolaikinius kūrinius, kad po metų juos pagrotum rečitalyje. Jie mato, kad rezultatą galima pasiekti greitai. Jeigu gražiai atrodai, greitai groji, moki prisistatyti, ekstravagantiškai apsirengti ar apie tave parašo skandalingą straipsnį – rezultatas pasiektas. Jaunimo prioritetai susimaišo.
Net ir dabar pasitaiko į aukštąją mokyklą įstojusių pirmakursių, kurie tarsi apsimeta, kad nusiteikę rimtai dirbti, tačiau sykiu nori greito rezultato. Yra ir tokių, kurie, paveikti popkultūros ir baigę meno mokyklą, mano, kad jau moka pakankamai gerai groti, todėl studijuoti atlikimo meno jiems išvis nebereikia.
Šiuo atžvilgiu padėtis dviprasmiška – akordeono kaip rimto instrumento reputaciją paveikti labai lengva, lengviau nei fortepijono ar styginių, kur egzistuoja stiprios tradicijos, yra natūrali konkurencinė atranka. Ten vienas kitas išsišokėlis padėties nepakeis, tik suteiks tam tikrą akcentą, gal iš jo bus pasijuokta ar liks sukritikuotas.
Dėl akordeono kitaip – jis vis dar laisvas, ne iki galo įsitvirtinęs, „vienišas“, neturintis svarių tiek mėgėjų, tiek menininkų vertinimo kriterijų, tad jam pakenkti labai lengva. Todėl minėtas „populiarinimas“ turi daugiau žalos nei naudos.
Tačiau žvelgiant bendrai, galima pastebėti: anksčiau kultūros žmonės akordeoną suvokė kaip primityvesnį instrumentą, o Filharmonijos salėje geriausiu atveju akordeonas ansamblio sudėtyje pasirodydavo labai retai ir simboliškai, o dabar akordeono pozicijos gerokai pasikeitusios. Jis įtraukiamas į koncertų programas, nors neretai vis dar yra matomas kaip akompanuojantis arba lengvesnio žanro muziką atliekantis instrumentas. Rimtojoje muzikoje jo vietą dažnai užima smuikas ar fortepijonas.
Šiuo klausimu mes, akordeonininkai, dar turime stipriai padirbėti. Viliuosi, kad jaunoji karta, dabartiniai studentai, kurie ir toliau bendradarbiaus su kompozitoriais, kurių kartos žmonės taps įstaigų, festivalių vadovais, į akordeoną žvelgs dar palankiau ir keliai į profesionalias scenas bus tiesesni.
– Stabtelkime prie kompozitorių. Minėjote, kad anksčiau jie sunkiai įsivaizdavo, kaip rašyti šiuolaikinę muziką akordeonui. Kokia dabar naujosios muzikos repertuaro padėtis?
– Pilna įvairios veiklos, projektų, kuriuose dirbame su kompozitoriais, tačiau būsiu skeptiškas – kompozitoriai nėra tokie imlūs išnaudoti instrumento galimybes kaip akordeonininkams norėtųsi. Ypač rašydami solo akordeonui jie nesijaučia drąsiai. O akordeonas juk yra dar „soliškesnis“ negu koks smuikas. Jis yra ištobulintas instrumentas, galintis atlikti polifonines faktūras.
Rašydami kamerinę muziką kompozitoriai šiek tiek lankstesni, tačiau negalėčiau pasakyti, kad linkę gilintis į instrumentą. Ne kartą bendradarbiaujant su kompozitoriais teko demonstruoti instrumento galimybes, gyvo garso lankstumą ir įvairiausius efektus. Akordeonas turi begalę garso išgavimo būdų, kurie kitiems instrumentams nebūdingi. Neretai atlikėjams tenka patiems sukurti ar pasiūlyti atlikimo manierą, tam tikrą štrichą, įtraukti nedidelę improvizaciją ir t.t.
Bendradarbiavimas ir pats kūrybinis procesas – gyvas. Palyginti su kolegomis užsienyje, tuo, kaip jiems rašo skandinavų kūrėjai, galiu pasakyti, kad jie žymiai rimčiau žiūri į instrumentą ir nuodugniau jį išnaudoja. O mūsiškiai parašo kūrinį, bet ne iki galo atskleidžia instrumento galimybes.
Jauni kompozitoriai labai įdomūs ir skirtingi, tačiau daugelio kompozicinis braižas, specifinė rašyba neleidžia atskleisti instrumento galimybių taip, kaip atlikėjai lauktų. Norėtųsi koncertinių kūrinių su įžanga, vystymu, kulminacija, o ir efektais, kur leidžiama improvizuoti, atsiskleisti. Tačiau jie neretai rašo „stovinčią“, daugiau foninę muziką, pilną ilgai tęsiamų garsų.
– Vis dėlto per pastarųjų metų aktyvų akordeono kaip naujosios muzikos instrumento propagavimą turėjo rastis ryškesnių, gal net etapinių kūrinių, turinčių perspektyvą tapti ne vienadieniais reiškiniais, o išlikti repertuare. Kokie jie?
– Yra keli kūriniai, priklausantys skirtingoms kategorijoms. Man pačiam svarbūs, o ir Lietuvos kultūros istorijoje turėtų išlikti tokie darbai, kaip Felikso Bajoro Koncertas akordeonui su simfoniniu orkestru – jis pirmasis toks istorijoje. Deja, šis kūrinys atliktas tik du kartus – per premjerą „Gaidoje“ ir vėliau, per kompozitoriaus jubiliejų. Suorganizuoti atlikimą su simfoniniu orkestru nėra paprasta – to turi norėti koncertų rengėjai. Puikiai žinome F.Bajoro reiklumą, požiūrį į kūrinį ir atlikėją, tad šis koncertas išties labai svarbus ir, tikiu, išliks repertuare, bus įdomus pagroti ateities kartoms.
Solinių kūrinių, kaip minėjau, daug neturime. Vienas pirmųjų – Nomedos Valančiūtės „Atsisveikinimas su ginklais“, kurį inicijavau dar būdamas studentas, ir tuo pačiu pavadinimu išleista mano pirmoji kompaktinė plokštelė. Kūrinys gan ilgas, nelengvai įtraukiamas į standartinio koncerto programą.
Tarptautiniam konkursui parašyta Žibuoklės Martinaitytės pjesė „Dviprasmybių žaismas“ gan sėkmingai atliekama ir per penkias minutes atskleidžia instrumento garso paletę. Tai pavyzdys, kad galima parašyti pjesę, kuri vėliau būtų atliekama. Jeigu atskleidžiamos instrumento galimybės, atlikėjai nori tokį kūrinį groti.
Solinis, lėto plano kūrinys, kuris man labai artimas ir asmeniškai svarbus – Ramūno Motiekaičio „Lento“. Jis patinka man, patinka Ramūnui, galbūt dar kam nors, bet ne platesnei publikai. Tai filosofinis opusas, reikalaujantis klausyti harmonijų, įsijausti, „atsijungti“, tačiau šiais laikais ne visi tai moka.
Osvaldo Balakausko „Mozaika“, puikiai iliustruojanti kompozitoriaus muzikinę kalbą, kelia atlikėjui nemažai iššūkių. Man dedikuoti kūriniai ypač svarbūs, bet sykiu įpareigoja atsakingai juos paruošti. Taigi kūrinių yra, bet ne visi jie gali būti „greitai vartojami“.
– Nuo pat pokalbio pradžios kalbamės būtent apie šiuolaikinę muziką. Natūralu – kultūros žmonės jus žino būtent kaip aktyvų šiuolaikinės muzikos akordeonui atlikėją, propaguotoją, organizatorių. Kada ir kur buvo įskelta ta šiuolaikinės muzikos žiežirba?
– Visiems sakau, kad šiuolaikine muzika užsikrėčiau dar būdamas studentas. Pirmasis impulsas kilo iš mano pedagogės, amžiną atilsį Zitos Abramavičiūtės, kuri pati labai domėjosi to meto nauja kūryba. Ji buvo gerokai modernesnė už savo kolegas. Tai buvo į šiuolaikinę muziką pasinėręs žmogus, kuris tai perdavė ir man. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu man šiuolaikinė muzika buvo labai artima. Tik kur kas vėliau, analizuodamas kūrinius, rasdavau ką nors įdomaus.
Kitas lūžis įvyko man nuvykus studijuoti į Lenkiją pas profesorių Bogdaną Dowlaszą, kuris buvo ne tik atlikėjas, bet ir kompozitorius, tuo metu – dar ir Lodzės akademijos rektorius. Ten studijuodamas ruošiau jo Koncertą akordeonui ir orkestrui, tad su profesoriumi dirbau kaip su kompozitoriumi. Jo kompozicinis matymas mane suintrigavo.
Atlikęs tą koncertą, dar labiau suvokiau, kad šiuolaikinė muzika mane žavi. Su šiuo kūriniu debiutavau Nacionalinėje filharmonijoje, festivalyje „Atžalynas“, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguojant maestro Robertui Šervenikui. Atsirado dar stipresnis vidinis poreikis groti rimtą repertuarą.
Trečias, turbūt svarbiausias lūžis įvyko Suomijoje, kur studijavau Sibelijaus akademijoje pas profesorių Matti Rantaneną. Neretai į paskaitas nuvažiuodavau pas jį į namus, kur ne tik dirbdavome, bet vyko ir prasmingos diskusijos. Pasakodavau jam, kokia padėtis pas mus, o jis – kaip turėtų būti, ką jis darė pats, kad pasikeistų padėtis Suomijoje. Jis yra suomiškos akordeono mokyklos pradininkas, akordeono katedros Sibelijaus akademijoje įkūrėjas.
M.Rantanenas papasakojo apie nelengvą pradžią, darbą su kompozitoriais, taip pat daugybę istorijų, pavyzdžių iš knygų ir gyvenimo, anekdotų. Tai buvo ypač prasmingas laikas. Tada iš suomių fonotekos ėmiau persirašinėti į kasetes visus mane dominančius įrašus. Užsikabinau labai stipriai ir supratau, kad šiuolaikinė muzika ir akordeonas turi žengti koja kojon.
Po Suomijos – aspirantūros studijos Olandijoje. Studijavau pas vieną garsiausių atlikėjų Friedrichą Lipsą, kuris paskatino rašyti akordeonui tokius kompozitorius kaip Sofiją Gubaiduliną, Edisoną Denisovą, Sergejų Berinskį ir kt.
F.Lipso pavyzdys įkvėpė mane, todėl sugrįžęs į Lietuvą nuėjau tiesiai į Kompozitorių sąjungą pas tuometį pirmininką. Parodžiau jam didžiulius kūrinių sąrašus, įrodančius akordeono pripažinimą kitose šalyse, ir paskiau, kad Lietuvoje stinga kūrinių akordeonui, neleidžiame instrumentui atsiskleisti.
Iš pradžių požiūris buvo skeptiškas, tačiau pavyko įtikinti Kompozitorių sąjungą įtraukti akordeoną į „Gaidą“. 2004 m. pasirodėme kartu su „Chordos“ styginių kvartetu, saksofonininku Liudu Mockūnu ir trombonininku Mike'u Svoboda. Tai buvo pirmieji rimtesni žingsniai, nes iki tol būdavo tik pavieniai, neryškūs pagrojimai tokiame renginyje.
Po to atsirado neblogų recenzijų, palankių atsiliepimų. Vėliau atsirado nemažai kūrinių akordeonui su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Gaida“, dalyvavimai rimtuose festivaliuose Europoje – Venecijos bienalėje, „Klangspuren Schwaz“ ir pan.
Nemažai parašyta kūrinių akordeonui su elektronika, kurie buvo atlikti festivalyje „Jauna muzika“. Pama-u pats pradėjau ieškoti galimybių užsakyti naujus kūrinius. Kadangi vadovauju Lietuvos akordeonistų asociacijai, nuo organizacijos įsikūrimo rašėme projektus naujiems kūriniams užsakyti. Jei negaudavome finansavimo kūriniams, iš mūsų rengiamo festivalio biudžeto atriekdavome gabaliuką naujiems kūriniams, kad įvyktų premjeros. Tokia buvo ta pradžia.
– Pati esu rašiusi apie tai, kad tarp šiuolaikinės muzikos ir publikos yra plyšys, dėl kurio klausytojai naujosios muzikos koncertų vengia, juose ne viską supranta, ne viską gali priimti. Koks jūsų požiūris į kompromisus šiuo klausimu?
– Gal skambės nemaloniai, bet toli gražu ne visa šiuolaikinė muzika yra gera, ji neretai yra šioks toks melas, apgaulė, nebūtinai neigiama to žodžio prasme. Geram atlikėjui būtina mokėti nusikelti į kitą dimensiją, savotiškai paveikti, apgauti ir save, ir publiką. Būna, kad kompozitoriams kūrinys nepasiseka, kartais jame nieko gilaus ir prasmingo nėra – gal laikas spaudė, gal tiesiog nepavyko įgyvendinti idėjos. Tada reikia truputį apgavystės, tapti kūrėju, įtikinti ir save, ir publiką.
Jeigu pavyksta, pats pajunti pasitenkinimą. Kartais nepavyksta, nes to neleidžia kūrinys, kartais – nes jo nepavyko realizuoti, nebuvo reikalingos energijos. O būna, kad pridėjus atlikėjo ranką ir papildžius kūrinį improvizuotomis medžiagomis, jis puikiai atsiskleidžia. Tik tada užduodi klausimą sau: aš atlieku, ar kuriu?
Publikos atotrūkis, aišku, yra. Tačiau nežinau, ar turime norėti, kad publika, atėjusi paklausyti šiuolaikinės muzikos, taip garsiai plotų kaip populiariosios muzikos koncerte. Tačiau svarbu žinoti, kad šiuolaikinės muzikos koncertas turi būti gerai suplanuotas, strategiškai logiškai numatyta koncerto eiga atsižvelgiant į kompozicinę kalbą ir stilistiką.
Kalbant apie įdomiausius pastarojo meto projektus, turbūt verta paminėti Klaipėdoje, „Permainų muzikoje“, pristatytus „Garsoraižius“, kuriuose buvo pakartota programa, jau skambėjusi Vilniuje, „Jaunos muzikos“ festivalyje.
Tai – nauji lietuvių kompozitorių elektroakustiniai kūriniai. Galbūt būtent tokia muzika galėtų būti savotiškas tiltas tarp publikos ir šiuolaikinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų?
Elektroakustinės muzikos publika šiek tiek kitokia. Dalis jos, aišku, yra tie patys žmonės, kurie lankosi „Gaidoje“ ar kituose šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Tačiau iš esmės tai – kiek jaunesni klausytojai, kurie domisi garsiniais eksperimentais. Tad elektroakustinę muziką pavadinčiau ne tiltu, o galimybe įtraukti ir supažindinti su instrumentu kiek kitokią auditoriją.
„Garsoraižiai“ buvo elektroakustinių premjerų programos pakartojimas festivalyje „Permainų muzika“. Tiesa, Klaipėdoje nėra lengva surinkti publiką, ypač kai tai šiuolaikinės muzikos koncertas.
Elektroakustinėje muzikoje akordeonas gali atsiskleisti įvairiai, tačiau tai, be abejo, priklauso nuo kompozitorių. Nežinau, ar „Garsoraižių“ programos kūriniai repertuare išsilaikys. Manau, kad nelabai, nebent vienas kitas kaip dalis kitų programų. Šių kūrinių atlikimą kiek apriboja ir galimybės – reikia geros garso ir vaizdo aparatūros. Bent man pačiam tokie eksperimentai įdomūs.
– Veiklos, projektų, koncertų ir panašiai – labai daug. Kuriuos pavadintumėte svarbiausiais?
– Sunku išskirti. Darau daug. Man pačiam svarbu atlikti kūrinius, kurie turi išliekamąją vertę, gali likti repertuare – norėtųsi tokių kūrinių kuo daugiau. Bet net jei žinau, kad taip nebus, nereiškia, kad tokie kūriniai man neįdomūs.
Išskirčiau pastarojo laiko ryškiausius savo kūrybinės veiklos projektus, pristatančius lietuvių autorių kūrybą. Tai rečitalis Lince, Austrijoje, kuriame atlikau man dedikuotus O.Balakausko, R.Motiekaičio, Vytauto Germanavičiaus, N.Valančiūtės, Dianos Čemerytės ir kitų autorių kūrinius.
Neseniai teko garbė atidaryti vieną didžiausių festivalių Kinijoje, Harbino didžiajame teatre. Su simfoniniu orkestru, diriguojamu Yu Xuefengo, 3500 klausytojų akivaizdoje atlikau specialiai atidarymo ceremonijai parašytą Liu Qiao kūrinį „Sun Island ouverture“.
„Jaunos muzikos“ festivalis eksperimentuoja su įvairiais instrumentais, o šiemet buvo įtrauktas akordeonas ir programą parengti, bendradarbiaujant su kompozitoriais, buvo patikėta man. Viliuosi, kad ateityje, kaip ir praėjusiais „Gaidos“ festivalio metais, išgirsime akordeoną.
Norėtųsi daugiau simfoninių koncertų, nes per juos galima akordeoną pristatyti platesnei auditorijai. Į orkestro koncertus ateina įvairių interesų žmonių, o taip vyksta teisinga edukacija.
Mano veikloje svarbią dalį užima ir Tarptautinio akordeono festivalio, kurio meno vadovu esu, rengimas. Įgyvendindamas idėjas ir sudarydamas festivalio koncertines programas, prioritetus teikiu profesionalios akordeono muzikos sklaidai. Todėl džiaugiuosi, kad festivalio nuo 1986 m. užauginta publika yra muzikaliai išprususi, reikli, o mes turime savo klausytoją.
Festivalio metu tradiciškai rengiame „Acco“ premjerų koncertą, kur jauni kompozitoriai gali atskleisti instrumento galimybes. Į projektus įtraukiami kompozitoriai, instrumentininkai, vokalistai, dirigentai.
Svarbi veikla su studentų ansambliu „ContemporACCO“. Čia svarbu tęstinumas. Tai vienas mano prioritetų – įskiepyti jaunam žmogui meilę šiuolaikinei muzikai. Manau, kad bent kelis žmones tuo užkrėsti pavyko. Ką jie darys ir ar jiems pavyks, – pamatysime.
Dar viena veiklos sritis – prestižinių konkursų komisijos vertintojo kėdė ir nuolatinis bendradarbiavimas su pasaulio aukštosiomis mokyklomis. Mane neretai kviečia į konkursų žiuri, vesti meistriškumo pamokų, skaityti metodinių pranešimų. Tai yra ir asmeninis įvertinimas ir sykiu akordeono mokyklos profesinio lygio pripažinimas pasaulyje.
– Pereinant prie studentų. Kokia yra akordeono ateitis? Ar daug žmonių renkasi akordeono studijas, ar rimtai į jas žiūri? Ar matyti nusiteikimas plėsti repertuarą, dirbti, kad akordeonas užsitarnautų dar stipresnes pozicijas?
– Ir taip, ir ne. Visų pirma mūsų nėra tiek daug kaip pianistų, stygininkų ar pučiamųjų – kurse vos trys ar keturi žmonės. Tikėtis, kad kiekvienas taps „kažkuo“, negalime. Aišku, kad išryškėja atlikėjiško kirpimo žmonės, kurie turi motyvacijos, tačiau ne visi. Tai lemia ir charakterio bruožai.
Pats esu optimistas ir optimizmu įkvėpti bandau studentus. Perspektyvos geros, instrumentas dar nėra savęs iki galo parodęs, turi potencialo atsiskleisti ir tik per studentus, naują kartą, tai gali pavykti padaryti. Svarbu, kad jaunimas nenuleistų rankų, nepasiduotų masiškumui.
– Prasidėjo tradicinis akordeono festivalis, jau 21-asis. Ko jame verta tikėtis?
– Šiemet festivalis daugiau skirtas būtent akademinei muzikai. Praėjusiais metais vykusiame jubiliejiniame festivalyje skambėjo lengvesnė muzika, džiazas, folk'as ir panašiai.
Šiemet festivalį atidarė mano kolega iš Kopenhagos Geiras Draugsvollas šiuolaikinės muzikos programa. Vyks atlikėjos iš Gnesinų muzikos akademijos Marijos Vlasovos rečitalis, kuri atliks klasikinę ir rusų šiuolaikinė muziką. Į savo koncertą ji įtrauks ir vaizdinę medžiagą, surround principu parašytą kūrinį.
Pakvietėme ir jaunų atlikėjų trio iš Islandijos „Itrio“. Naujus premjerinius kūrinius pristatė ansambliai „Classic+“, „ContemporACCO“.
Daug žavaus jaunimo atvyksta iš Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijos, kurie taip pat intriguos įvairiaspalvėmis programomis. LMTA Akordeonistų orkestras (vad. Tadas Motiečius) žavės masiškumu ir netikėtais sprendimais.
Na, o festivalio uždarymui pasirinkome populiarių atlikėjų iš Serbijos projektą „Tango Reaction“. Tai charizmatiškų jaunuolių koncertas, kuriame tango muzika maišysis su pramogine virtuozine, folko bei Balkanų intonacijomis.
