Jeigu festivalis „Gaida“ iš tiesų yra aktualiosios muzikos festivalis, tuomet šiais metais itin aktualu grįžti link muzikinių ištakų – tembrinės muzikos. Pasirodymų ir bandymų tai padaryti buvo apstu. Galima sakyti, jog tembrinė muzika išgyvena renesansą, nors, kai kuriais atžvilgiais, ji Vakarų kultūroje tik pradeda leisti savo šaknis ir tai, beje, daro jau apie keturiasdešimt metų.
Vis dažniau atsigręžiame į muzikos instrumentą ne kaip į virtuoziškai panaudojamą melodinį ar akompanuojantį, o kaip į kažką, kas skleidžia keistus garsus ir vibracijas, kas veikia mūsų ausis, smegenis, ir kūnus.
Mes, tiesa, ne tik iš naujo atrandame tembrinę muziką, tačiau ją ir atnaujiname bei keičiame, pasitelkdami elektroniką ir sintezuotus garsus. Gal dėl to Lietuvos ansamblių tinklas savo pasirodymui ir pasirinko pavadinimą „Virtual Orchestra“.
Lapkričio 8-osios vakarą pradėjo besibaigiančios „Gaidos“ klausytojams jau gerai žinomos kompozitorės Julios Wolfe kūrinys „My Lips From Speaking“ dviem fortepijonams ir garso takeliui. J.Wolfe būdingas žaismingumas, roko muzikos įtaka nedingsta ir šiame kūrinyje, kuris prasideda dviejų fortepijonų „pokalbiu“.
Jis energetiškai banguoja ir seka keistas ritmines struktūras, kol pagaliau užauga iki „laukinės“ amerikiečių gospelo muzikos. Garso takelyje buvo girdėti tik retas pypsėjimas, tačiau – laiku ir vietoje. Galėjome žavėtis Jonės Punytės bei Indrės Baikštytės ritmo pojūčiu, kadangi šis kūrinys buvo atliktas be dirigento.
Koncertą pratęsė viena iš trijų vakaro premjerų – Egidijos Medekšaitės „BhUtadhAtrl“ penkiems amplifikuotiems trimitams ir elektronikai. Trimitininkai sustojo puslankiu aplink salę, siekdami erdvinio garso efekto.
Kūrinys kiek priminė tylesnę Phillo Niblocko meditaciją. Gaudžiantis garsas, tarsi pasiskolintas iš indų muzikos, pulsavo ir pynėsi į monolitinę garsų erdvę ir plėtojosi nuo tylaus iki itin garsaus. Norint jį perpasakoti plačiau, tektų rašyti atskirą straipsnį apie jo poveikį kūnui bei protui. Tai – kūrinys, kurį verta išgirsti ir patirti kiekvienam.
Toliau girdėjome kompozitoriaus ir dirigento, kuris, beje, pats dirigavo ir šiame koncerte, Vykinto Baltako kompoziciją „Sandwriting“ dviem klavišiniams ir elektronikai. Jo klavišinių partijos sudarytos iš skirtingų fragmentų, kuriuose tembrai bei skambesys „conTimbre“ programos dėka pasirodymo metu buvo nuolatos keičiami. Drauge šie fragmentai ir tembrai sukūrė nuolatinį kaitos bei varijavimo įspūdį.
Kūrinys įdomus ir dėl to, jog pianistas yra muzikos kūrimo proceso dalyvis, nuo jo interpretacijos priklauso ir kompiuterinė programa, kuri prideda ar pašalina tam tikrus garsus, keisdama harmoniją ar tembrą.
Antroji šio vakaro premjera buvo latvio Rolando Kronlako „Up in the Air“ dviem trimitams, fortepijonui ir elektronikai.
Elektronika šiame kūrinyje prisidėjo prie jau ir taip turtingos harmonijos, ją dar papildydama muzikiniais sluoksniais. Išties įdomu girdėti scenoje grojančius trimitus tuo pačiu metu, kai iš garsiakalbių sklinda lyg žaislinių pučiamųjų instrumentų skambesys.
Dėl šios priežasties puikiai prie šio kūrinio tiko ir po jo nuskambėjusi antroji J.Wolfe kompozicija „East Brodway“ žaisliniam pianinui ir garso takeliui. Kūrinyje iš pirmo žvilgsnio juokingi garsai tiesiog stulbinamai jungiami į ritminį audinį. Šioje kompozicijoje dar labiau išryškėja J.Wolfe žaismingumas.
Paskutinė vakaro premjera – Thomo Hummelio „Sadedz!“ violončelei, dviem klavišiniams, „conTimbre“ ir penkiems trimitams. Kompozitorius, atrodo, tyrinėja ir žaidžia su įvairiais klasikiniais instrumentais. Jis gyvai keičia klavišinių instrumentų tembrus, nors jų šaltinis yra realūs muzikiniai instrumentai, o „conTimbre“ programa apima per 9000 įrašytų orkestrinių instrumentų (ir ne tik) garsų bei jų grojimo technikų.
Pats kūrinys permainingas, ne minimalistinis, instrumentai gali groti ir unisonu, ir greitai, atrodo, nė nepastebėjus, išsiplėsti į didžiulę garsų masę.
Koncertai, kaip šis, ir tokie kūrėjai, kaip E.Medekšaitė, J.Wolfe, V.Baltakas, R.Kronlakas , T.Hummelis verčia mane džiūgauti, kad neapsiribojame muzikos instrumentu tik kaip melodiją skleidžiančiu įrankiu, bet pažvelgiame į jį šiek tiek giliau. Įdomu, ką dar būtų galima padaryti?
