Pagrindiniai vaidmenys šokėjo kūrybinėje biografijoje jau veja vienas kitą. Šį rudenį LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras būtent E. Barčaičiui patikėjo šokti Mandariną savo statyto „Stebuklingo mandarino“ pirmojoje premjeroje. O netrukus artistą dažnai regės ir šventinio sezono „Spragtuko“ spektaklių žiūrovai.
– Žiūrovai dažnai teiraujasi, kodėl Jūsų vardas afišose rašomas be lietuviškos galūnės. Kokia Jūsų kilmė, tautybė?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje, Miško gatvės rajone. Uostamiestyje baigiau pradines klases rusų mokykloje. Tačiau visiems kartoju, kad 90-čia procentų esu lietuvis.
Likę procentai priklausytų Ukrainai, iš kurios kilusi mano mama. Ukrainoje iki šiol gyvena mano mylimos močiutės brolis. O vardo forma Ernest įrašyta mano pase. Gerbdamas mamą, skyrusią man būtent tokį vardą, prašau, kad jis ir būtų rašomas afišose.
– Kaip iš Klaipėdos atsiradote baleto mokykloje Vilniuje?
– Tai juokinga istorija. Mano mama turi jauniausią brolį, vos pora metų vyresnį už mane. Iš tikrųjų jis ir buvo gavęs kvietimą vykti į baleto mokyklos atranką. Tačiau tasai mano dėdė, šiandien tapęs diplomuotu architektu, nė už ką nenorėjo mokytis baleto. Tada močiutei kilo idėja vietoj jo pedagogams parodyti mane – ramų, paklusnų vaiką. Ir mudu su mama išvažiavom sostinėn, kurioje neturėjome nė vieno pažįstamo.
Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje paaiškėjo, kad supainiojome datas ir atvykome diena anksčiau nei reikėjo. Todėl naktį praleidome geležinkelio stotyje ir grįžome į baleto salę kitą dieną. Mama man iš anksto prisakė daryti viską, ką tik mokytojai lieps.
Apie baletą tuo metu neišmaniau nieko – buvau lankęs tik vaikų šokių ratelį. Kai priėmimo komisijai vadovavęs Petras Skirmantas paprašė ką nors parodyti, strykčiodamas su apatiniais pasileidau ratais po salę... Pedagogai nusikvatojo, bet patikrinę fizinius duomenis visgi atrinko mane į baleto klasę.
– Daugelis baleto besimokančių vaikų išgyvena įvairius emocinius etapus – nuo troškimo kuo greičiau vaidinti scenoje iki neapykantos specialybės pamokoms. Kaip Jums šiuos „kalnelius“ sekėsi įveikti?
– Didelių krizių neprisimenu, tik iš pradžių buvo sunku apsiprasti vienam svetimame mieste. Su tėvais galėdavau pasikalbėti tik telefonu, nes palikę mane Vilniuje, jie patys išvyko uždarbiauti į Londoną. Kai tik imdavau zirzti, kad noriu atgal į Klaipėdą, mama sugrįždavo ir įkalbėdavo mane nepasiduoti. Iš pradžių patekau į griežtumu garsėjančios pedagogės Henrietos Ignatavičienės klasę: tvarka joje priminė kareivines, užtat gavau stiprius šokio pagrindus.
Greitai apsipratau, susiradau naujų draugų, o ir baleto salėje neprastai sekėsi. Brandos egzaminų sulaukiau besimokydamas pas pedagogą Danielių Kiršį, leidusį perprasti aukštų vyriškų šuolių techniką. Ateinantį pavasarį jau tikiuosi gauti ir LMTA klasikinio šokio bakalauro diplomą...
– Ar nekyla minčių su tuo diplomu išmėginti jėgas užsienyje?
– Mama, kuri iki šiol gyvena Londone, seniai ragina mane tam ryžtis. Po solistų atrankas nevažinėju, bet esu sulaukęs ne vieno kvietimo Londone mokyti šokti vaikus. Visgi galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad man patinka Lietuva ir ramus gyvenimo tempas jos sostinėje.
Štai ką tik sugrįžau iš trečiųjų savo gastrolių Kinijoje, ten dar kartą „paragavau“ užteršto didmiesčių oro ir regėjau nesustabdomai plaukiančias žmonių upes. Taip gera po viso to sugrįžti į savo namus ir į teatrą, kuriame gali jaustis kaip namuose...
– Kaip atrodo Jūsų dabartiniai namai Vilniuje? Kuris kampelis juose pats mieliausias?
– Kol kas mano namai – tai nuomojamas butas Lazdynų mikrorajone. Mieliausia vieta juose? Turbūt virtuvė. Taip, mėgstu skaniai pavalgyti. Pasičirškinti kokį kepsnį su bulvytėmis... Nesistebėkite – kai kasdien po pusdienį praleidi repeticijų salėse, kalorijų sudegini tiek, kad kepsnius gali kirsti be sąžinės graužimo. Salėje viską išprakaituoji tą pačią dieną...
Ateityje norėčiau pasitobulinti kulinarijos kursuose. Žinoma, būna dar maloniau, kai pietumis palepina mano mylimoji Modesta. Ji – ne šokėja, bet ištikima baleto žiūrovė. Pagaliau turiu kas mane pasveikina po premjerų...
– Ar šokis – vienintelis Jums artimas menas?
– Domiuosi muzika – turiu sintezatorių, moku skambinti pianinu. Tačiau klubinius „bumčikus“ sugebu ištverti ne ilgiau dešimties minučių, o tada mieliau sugrįžčiau prie Beethoveno ar Bacho. Be to, esu prisiekęs kino gerbėjas. Modesta net pyksta ant manęs už tai, kad neberanda filmų, kuriuos namuose abu galėtume žiūrėti pirmą kartą.
O aš tuo džiaugiuosi, nes ši aplinkybė paskatina mus važiuoti į kino teatrą ir gėrėtis visais didžiojo ekrano teikiamais pojūčiais. Naujausia gilų įspūdį palikusi kino premjera – Bradley Cooperio filmas „Taip gimė žvaigždė“, kuriame vaidina Lady Gaga. Pabaigoje ir pats sentimentaliai apsiverkiau...
– O Jūsų paties žvaigždė užgimė greitai? Kaip ilgai teko laukti pagrindinių vaidmenų?
– Į teatro trupę atėjau 2012 m. ir pradėjau kaip visi – nuo kordebaleto. Po to šokau Spragtuką ankstesniame šio baleto pastatyme, taip pat vaikiškuose spektakliuose „Čipolinas“, „Sniego karalienė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“.
Šokau ir Lifarį Boriso Eifmano balete „Raudonoji Žizel“. Mane pastebėjęs K. Pastoras skyrė Princo vaidmenį naujame „Spragtuko“ pastatyme. Karjera nuosekliai stiebėsi aukštyn, kol 2015 m. gauta kojos trauma išbraukė iš jos ištisus du sezonus. Po ilgos reabilitacijos grįžau į trupę tik pernai rudenį ir iškart ėmiau rengtis Martyno Rimeikio „Proceso“ premjerai.
Buvo nelengva, nes teko priprasti prie naujos judesio stilistikos, o ir vaidybiniu požiūriu depresiją išgyvenančio Jozefo K. personažas yra „vampyras“, mintantis tavo stipria reikalaujantis stiprios vidinės energetikos. „Stebuklingas mandarinas“ buvo žymiai paprastesnis spektaklis, visų pirma todėl, kad K. Pastoro choreografinė stilistika man gerai pažįstama. Mandarino personažui itin svarbi veido mimika, o aš, prisipažįstu, namuose retkarčiais netgi vienas pats pasivaipau priešais veidrodį... Artistui tokia silpnybė atleistina.
– Šiuolaikinis baletas Jums artimesnis nei klasikos pastatymai?
– Tiesą sakant, man pačiam labiausiai patinka populiarūs klasikiniai baletai, kuriuose visko daug: spalvų, dekoracijų, šviesų, kostiumų, įspūdingos muzikos... Šoku ir „Gulbių ežere“, ir „Don Kichote“, ir „Korsare“. Bet choreografai atkreipė dėmesį, kad mano kūnas – judrus, lengvai perima jų kuriamą originalią judesio plastiką. Todėl šiuolaikinio baleto vaidmenų sąrašas mano repertuare vis ilgėja.
– Pavyzdinga laikysena ir ilgos galūnių linijos scenoje Jums sukuria aukštaūgio įspūdį. Ar tikrai šiuo metu esate aukščiausias vyras baleto trupėje?
– Oi ne, tai turbūt vizuali apgaulė. Aistis Kavaliauskas, Gediminas Švendravičius, taip pat ir Jozefą K. pirmojoje „Proceso“ premjeroje šokęs Jeronimas Krivickas yra aukštesni už mane artistai. Bet baletui išties labai reikalingi aukšti vyrai.
Keista, kad Lietuvoje, kur berniukai aršiai konkuruoja dėl vietų krepšinio komandose, nacionalinę baleto trupę tenka papildyti vaikinais iš užsienio, nes norinčių šokti lietuvių nepakanka. Džiaugiuosi, kad šįmet su teatru atsisveikinęs ir visas savo jėgas dabar baleto mokyklai skiriantis Eligijus Butkus iš visų jėgų stengiasi tokią situaciją keisti: su jaunaisiais šokėjais važinėja po šalies mokyklas, kalbina moksleivius ir bando jiems įrodyti, kad baletas – tai ne tik pūsti balerinų sijonėliai...
