Taip pat vakaro metu buvo pristatytas ir lietuvių kompozitoriaus Alberto Navicko specialiai festivaliui „Gaida“ parašytas kūrinys vakarų saulėtekio orkestrui ir balsui. Vakarą užbaigė Berndo Aloiso Zimmermanno „Nobody knows the trouble I see“, ir ispano trimito virtuozo Manuelio Blanco vakaro dovana publikai.
M. Lindbergas – įdomus kompozitorius, suradęs savo balsą, tačiau nebijantis kartais jo ir pakeisti, leidžiantis sau eksperimentuoti. Nors muziką jis rašo mūsų dienomis, tačiau tiki tonalumu, nenaudoja disonansų, nerašo atonalių kūrinių tik iš poreikio, ar dėl to, kad reikia pritapti. Jis nesivaiko tendencijų ir gerai apmąsto savo darbus.
Penktadienį vykusio pokalbio su šiuo kompozitoriumi metu, jis pats sakė, jog kūriniui pabaigti ir išpildyti duoda sau metus laiko. Tas justi jo turiningoje kūryboje. Nors, tiesa, kartais ir norėtųsi išgirsti kokią žmogiškąją klaidą.
Pirmasis vakaro kūrinys, M.Lindbergo „Feria“ – aktyvus, energingas ir tirštas muzikinės faktūros prasme. Kūrinys, atrodo, verčia smegenis veikti pilnu pajėgumu, jam skambant vaizdiniai kyla vienas po kito. Perkusijos bei orkestro dinamika veda prie jaudinančių kulminacijų, ir nors pats kūrinys tęsiasi apie 20 minučių, atrodė, kad prabėga akimirksniu. Šis M.Lindbergo kūrinys išties galėtų būti gero veiksmo filmo garso takeliu.
Programą tęsė dar vienas to paties kompozitoriaus kūrinys – Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1, kuriame solo griežė italų smuikininkas Domenico Nordio. Kūrinys pilnas virtuoziškai atliktų kadencijų, tiesa muzikos kalba bei pati kūrinio tematika daug nesiskyrė nuo praėjusio kūrinio, nors tarp jų sukūrimo – net devyneri metai.
Antroji koncerto dalis prasidėjo A.Navicko pasauline premjera – vakarų saulėtekio orkestrui ir balsui. Eglės Sirvydytės vokalas, sekantis kone džiazo įkvėpta melodija, kuriai akompanuoja akademiškai skambantis orkestras, tiesiog nustelbė žiūrovus ir gniaužė kvapą. Garsai lyg nugramzdino į tolimą melancholiją ir inspiravo ilgesį. Apmaudu, kad šiuo metu dar neįmanomą rasti šio kūrinio įrašo, tačiau tikiuosi, kad jis artimoje ateityje atsiras.
Paskutinis koncerto kūrinys – B. A.Zimmermanno „Nobody knows the trouble I see“, kurio priešakyje atsidūrė Ispanijos trimito žvaigždė M. Blanco. Šis opusas man priminė George'o Gerswino ir XXI a. akademikų muzikos samplaiką. Kūrinyje apstu džiazo elementų, išaugančių į šokį primenantį ritminį judėjimą, tiesa, greitai pasibaigiantį. Visgi šiame kūrinyje labiausiai sužavėjo būtent virtuozinis M. Blanco grojimas.
Pasibaigus ovacijoms, ispanų trimitininkas nusprendė dar kartą grįžti į sceną ir vakarą pabaigti Astoro Piazzollos kūriniu „Oblivion“. Gerai žinomas, saldokas kūrinys buvo puikiai atliktas ir gražiai užbaigė vakarą. M. Blanco glissando, melodijos vedimas buvo nepakartojamas, tačiau manieros – kiek juokingos. Po šio koncerto netgi galėčiau jį pavadinti „trimito Cristiano Ronaldo“.
