Centrinės vakaro figūros buvo žymusis trimitininkas Markusas Stockhausenas ir italų elektroninės muzikos asas MartuX-M, tačiau prieš juos spėjo pasirodyti ir jaunasis lietuvių garso menininkas Miša Skalskis bei slovėnų sintetinio garso eksperimentininkas Lifecutter.
Hagoje reziduojančio Mišos Skalskio pasirodymas skambėjo kaip garso takelis įsivaizduojamam filmui, sukomponuotas tarsi koliažas iš įvairių įrašų, ne tik muzikinių, bet ir aplinkos garsų, pasakojimų bei dialogų. kurie keičia, persikloja, komentuoja vienas kitą. Kartais šis mišinys atrodė pernelyg iliustratyvus, o kartais netikėtai sugulantis į nuoseklų pasakojimą pagal niekam nežinomą scenarijų.
Kaip erdvinė kompozicija anonsuose įvardintas kūrinys iš tiesų skambėjo tarsi naujos epochos skaitmeninė poema, sudėliota bežaidžiant iš eklektiško įrašų banko, kur ant vienos lentynėlės greta gali atsidurti romantinė styginių melodija, bangų mūša, meditatyvus rytietiško ritualo giedojimas, elektroninės muzikos pulsas ir mobilių telefonų skambučių melodijos. Beje, iš pastarųjų sudėliotas nedidelis muzikinis epizodas buvo išties labai vykęs.
Valanda, skirta slovėnui Lifecutter (Domenas Učekaras), buvo galimybė pasidaryti ilgesnę pertrauką, kurios taip ir neišnaudojau. Nes vis tikėjaus ir laukiau, kad pagaliau išryškės kokia nors mintis ar idėja, kad energingas techno-eksperimentinis vyksmas taps kažkuo daugiau, nei gaivališka naktinio klubo atsmosferos versija.
Koncentracija į metaforiškai arba net ir tiesmukai seksistinius vaizdus video projekcijoje, reikia pripažinti, stipriai permušė dėmesį garsiniams įvykiams. Kita vertus, spėju, kad jie ir buvo rodomi su tikslu sustiprinti būtent juslinį, o ne estetinį ar emocinį šios muzikos suvokimą.
Žinoma, atsvara, kaip ir tikėtasi (o taip pat, reikia manyt, ir planuota), buvo vakaro žvaigždžių trimitinino Markuso Stockhauseno ir elektroninės muzikos kūrėjo MartuX-M projektas-siuita „Atlas“. Tai buvo galinga meditatyvios, kosminės muzikos dozė, kurią įkvėpė garsusis brolių Wachowskių filmas „Debesų žemėlapis“.
Erdvę skrodžiančios trimito melodijos, apgaubtos elektroninio ambiento skambesiu, tonalios harmonijos, tolygios erdvinės pulsacijos. Meditatyviai malonių, sklendžiančių garsų srautų valandos trukmės siuita buvo sulipdyta iš labiau papildančių viena kitą, nei kontrastuojančių epizodų, kuriuose jautėsi gana aiškios kompozicinės struktūros su lengvos improvizacijos priemaišomis, tačiau iš esmės, tai buvo atvirai mėgavimuisi ir atsipalaidavimui skirta muzika (nors kartais naiviai iliustratyvūs vaizdai video projekcijoje ir erzino).
Beje, šis M.Stockhauseno ir Martux-M projektas vinilinės plokštelės pavidalu („Atlas EP“) pasirodė dar 2015 m., taigi koncertinėje scenoje gyvuoja jau ketvirtus metus ir per tą laiką pasipildė naujomis intuityvios elektroakustinės muzikos kompozicijomis. Ir nors negalėčiau pasakyti, kad šis koncertas tapo ypatingu atradimu ar netikėtumu, tačiau akivaizdu, kad profesionalų rankose tokia atmosferinio tipo muzika tampa realiu potyriu, išgyvenamu kaip įtraukianti meditatyvi kelionė ar sapnas.
