Styginių kvartetas „Chordos“ atskleidė draugišką šiuolaikinės muzikos pusę

Kiek netikėta buvo pirmojoje dalyje išgirsti tai, kas kaip taisyklė, dažniausiai nuskamba koncerto pabaigoje – lengvąją programą. Vis dėlto, nereiškia, kad techniškai muzikinė medžiaga buvo lengva. Greičiau jau priešingai – kūriniai, nors ir lengvai „klausėsi“, tačiau puikiai atskleidė atlikėjų meistriškumą. Atsirinkti tam tikri kūriniai iš projekto „Kronos 50 for the future“ atspindėjo tarptautinio projekto, ir paties „Chordos“ ansamblio tikslus.

Tarptautinis amerikiečių kvarteto „Kronos“ projektas, 2015-aisiais inicijuotas edukaciniu tikslu. Kvartetas „Kronos“ kartu su projekto partnere koncertine įstaiga „Carnegie Hall“ nusprendė per penkerius metus, iki 2020-ųjų, užsakyti 50 naujų kūrinių, po 10 kasmet. Kūrinius rašo 25 moterys ir 25 vyrai. Didelė garbė ir džiaugsmas lietuviams, jog šiame projekte buvo pakviesta dalyvauti ir pasauliniu mastu žinoma kompozitorė Onutė Narbutaitė, 2018 m. parašiusi kompoziciją „just strings and a light wind above them“. (Nors šiame koncerte kompozicijos neišgirdome, „Chordos“ ansamblis planuoja išleisti kūrinio įrašą ateinančiais metais.)

Projektas „Penkiasdešimt ateičiai“ parodė, kokia gyva gali būti kvartetinė muzika ir skatino šiuolaikišką požiūrį į kvartetą. Be kita ko, koncerte aiškiai girdėjome ir nacionalinį autentiškumą, atsispindėjusį skirtingų tautybių kompozitorių darbuose. Pavyzdžiui, indų kilmės smuikininkės virtuozės Kalos Ramnath kūrinyje, klausa „Amrit“ labai ryškiai identifikavo Ragą – būdingą indų dermę, melodiką bei ritmiką.

O štai egiptiečio klavišininko Islam Chipsy kūrinys „Zaghlala“ mus visus nukėlė į naktinį Kairo klubą, su egiptiečiams būdinga melodijos ornamentika bei ritmais. Pastaruosius su džembe atliko „Chordos“ ansamblio vadovas ir altininkas Robertas Bliškevičius. (Beje, būtent jis ir pasiūlė kvartetui atlikti kūrinius iš šio amerikiečių projekto.) Skirtingų kultūrų atspindys, pateiktas šiuolaikinės muzikos kontekste, tapo viena iš priežasčių, dėl kurių koncertas buvo unikalus.

Taip pat, ypatingai nustebino dar pirmojoje dalyje nuskambėjęs pakvietimas žiūrovus muzikuoti kartu. Juk tai taip retai sutinkama akademinėse salėse. Žinoma, į kūrinio „Play“ atlikėjų sudėtį betarpiškai įtraukti publiką sugalvojo pats olandų kompozitorius Merlijn Twaalfhoven. Jo priminimas, kad muzika visų pirma yra galimybė vieningai bendrauti ir kurti, puikiai įsipaišė šiame tarptautiniame aktualiosios muzikos festivalyje, tad pasirinkimas šį kūrinį atlikti „GAIDOJE“ labai sveikintinas.

Nors pirmojoje dalyje nuskambėję devyni kūrinukai buvo trumpi, tačiau reikalavo ansambliškumo grojant taškuotus ritmus, įstojant silpnosiose taktų dalyse bei dažnai neturint pastovios atramos muzikinėje frazėje. Vis tik pirmoji dalis buvo dar tik apšilimas prieš antrąją, kurioje jau skambėjo esminių festivalio kompozitorių kūriniai, savo sudėtingumu ir muzikine medžiaga bei emocija pranokstantys pirmuosius. Būtent šioje dalyje atlikėjai atsiskleidė visais įmanomais amplua: tapo būgnininkais, dainininkais, skaitovais, ore mojavo strykais beigi lojo.

Pastarasis vaidmuo teko R. Bliškevičiui, o publika negalėjo sulaikyti rimties. Žiūrovai šypsojosi ir tikėjosi daugiau paprastų, tačiau netikėtų sprendimų, būdingų Frederikui Rzewski, kai tuo tarpu jo kūrinyje „Crusoe“ (Fragmentai iš Robinzono Kruzo), išgirdo ir atlikėjų profesionalumą. Ypatingai čia sužavėjo kompozicinis sprendimas: pasakojamą teksto apie R. Kruzą dalį suskaidyti žodžiais ir skirtingus žodžius vienu metu pateikti skirtingiems kvinteto nariams. Štai čia labai organiškai įsiliejo pianistas Daumantas Kiriliauskas, būdamas scenoje kiek toliau. Natų paklodėmis periodiškai dengiantis scenos grindis, jis suteikė pilnesnį stereo efektą, kuris nuskambėjo itin subtiliai. Tai prisidėjo prie gana ilgo sąrašo technikų, kurias, kaip priminė „Chordos“ repertuaras, XXI a. muzikoje skatinama naudoti ir nepamiršti.

Antrojoje dalyje skambėjo emociškai intensyvesnė muzika. Jau pirmieji suomio Magnus Lindberg kūrinio „...de Tartuffe, je croix“ sąskambiai pasirodė tragiški, o vėliau tipinės nostalgiškos slinktys, gaudžiantys varpai, aimanos intonacijos pasitelkiant balsų judėjimą žemyn glaudžiai susisiejo su kūrinio pabaigoje nuskambėjusiu klausimu „Molière! Il est mort?“ (Molière’as! Jis mirė?). Na, o kviestinės kompozitorės Julijos Wolfe kompozicija „Early that summer“ prikaustė klausytojų dėmesį nepaliaujamu muzikinės medžiagos vystymu, rodės, neintuityviais ir negalutiniais atoslūgiais bei nuolatine harmonijos kaita, neleidžiančia atsikvėpti viso atlikimo metu.

Pagrindinis 1997 m. susibūrusio styginių kvarteto „Chordos“ tikslas – pristatyti Lietuvos ir pasaulio klausytojams naujausius lietuvių muzikos kūrinius. Gera žinoti, jog šie muzikantai aktyviai viešina tautiečių muziką užsienyje bei pačioje Lietuvoje. Šiuo atveju, lietuviams kvartetas ir aktyvusis pianistas Daumantas Kirilauskas pristatė plačią užsienio muzikos įvairovę vien tik styginiams kvartetams bei kvintetams su fortepijonu.

Be galo džiugu, kad šie muzikantai yra ne tik šiuolaikinės muzikos fanatikai, nuolatos besidomintys naujienomis pasaulyje, bet ir nutrūkgalviai, nebijantys mesti sau iššūkių, su kuriais tikrai ne lengva susitvarkyti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visi jie koncerte buvo tobulai įveikti. Tačiau sudėtinga programa, poliritmikos ir kitų veiksnių sukeltos problemos yra būtent tos, kurias muzikantams yra lengviau apeiti nei jų imtis. Styginių kvartetas „Chordos“, kadaise pamišęs dėl noro atlikti Džordžo Krambo avangardiškus kūrinius, niekad degti šiuo noru nesustojo, o su „GAIDOS“ festivalio organizatoriaus Remigijaus Merkelio pagalba viešinti šiuolaikinę muziką visuomet buvo nepalyginamai lengviau. Taigi, mums belieka laukti naujų ansamblio repertuarų ir nertis į nepažintus šiuolaikinės kamerinės muzikos vandenis kartu.

***