Režisieriaus Mariaus Sipario ir scenarijaus autorės Ugnės Dalinkevičiūtės filmas „Aš žinau tą smoką“ tapo pagrindiniu G.Kaukaitės kūrybinės veiklos 50-mečiui skirtų renginių akcentu.
Solistė filmą jau lydėjo į Pakruojį, Kupiškį, Rokiškį, Panevėžį ir Kauną, netrukus lydės į Klaipėdą, gimtąją Plungę, Telšius, Palangą, Rietavą. „Labai norėjosi pervažiuoti savo koncertų keliais“, – prisipažino G.Kaukaitė.
Praėjusį sekmadienį renginys atkeliavo ir į sostinės Taikomosios dailės ir dizaino muziejų – bilietai į jį ištirpo žaibiškai.
Nutarė bendrauti iš ekrano
Įdomu, kad iškili lietuvių dainininkė gražaus jubiliejaus proga nutarė pabendrauti su savo gerbėjais iš ekrano. Bet kodėl gi ne, jeigu talentingi dokumentininkai gali paversti ne sykį išsakytas, užrašytas ir ištransliuotas tiesas nauju įdomiu kūriniu, o keliais interviu peršviesti savo heroję kaip rengenu? Tuo renginyje džiaugėsi pati 74 metų G.Kaukaitė.
Neįprastą akistatą su publika ir pačia savimi ji surengė savo koncertinių drabužių, pasirodymams sukurtų papuošalų, fotoportretų ir koncertų afišų apsuptyje. Ekspoziciją sustygavo pats Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys!
Buvo gera jaukioje aplinkoje pasiklausyti ir senų solistės televizinių hitų – ištraukos iš Franciso Poulencko monooperos „Žmogaus balsas“ (režisierė Jadvyga Janulevičiūtė), žaismingos barokinės arijos iš „Musica humana“ repertuaro, Heitoro Villos-Loboso „Bachianos“ bei kitų archyvinių įrašų.
Svajonė išsipildė neilgam
Įdomu, kad, pačios menininkės nuomone, filmas „Aš žinau tą smoką“ – apie pasirinkimą ir jo kainą, nors dėl meno patirtų aukų ar kančių ji nemini. Didžiausią įspūdį filme daro išryškintas tvirtapradis lietuviškas G.Kaukaitės prigimties grūdas, įkvėpęs visą plejadą lietuvių kompozitorių kurti jai muziką, ne vieną gerbėjų kartą – ja žavėtis.
Daug kas net pamiršo, kad artistė sėkmingai kūrė ir operos teatre – tai buvo jos svajonės išsipildymas. „Kaip būčiau dainavusi Violetą – tokios nebūtų buvę Lietuvoje!“ – ištaria ekrane G.Kaukaitė, taip ir nepadainavusi „Traviatoje“.
Tačiau jos sukurtas Čio Čio San paveikslas Jono Aleksos ir Vlados Mikštaitės spektaklyje „Madam Baterflai“, amžininkų teigimu, prilygo stebuklui.
Kad šiai solistei teatras buvo sava stichija, liudijo ir įspūdingas jos darbas su režisiere J.Janulevičiūte kuriant „Žmogaus balsą“.
Anot G.Kaukaitės, šios operos tema – vyro paliktos moters desperatiškas monologas – jai buvo visiškai neįdomi: „Aš ne toks žmogus – dainavau ne apie save. Jaučiau didžiausią pasipriešinimą – nuo pradžios iki galo. Bet kai reikėjo pravirkti tris kartus iš eilės – pravirkau.“
Karjerą Lietuvos operos ir baleto teatre G.Kaukaitė ryžtingai nutraukė padainavusi čia dešimtmetį. „Niekas nepasakytų, kad man nesisekė. Aš nedainavau antrųjų premjerų. Bet kilus abejonei, kad kažkas gal neišeina 100–120 proc., supratau, kad turiu daryti tai, kas išeina. Esu perfekcionistė ir maksimalistė – tai ir mano laimė, ir nelaimė“, – aiškino dainininkė.
Traukė prie savų šaknų
Kūrybos laisvę ji rado koncertų scenoje, kuri jai atvėrė lietuvių muzikos stichiją. Dar kūrybinės veiklos dešimtmečiui G.Kaukaitė surengė Felikso Bajoro kūrinių rečitalį, dvidešimtmečiui – net šešių programų ciklą „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“, o 30- mečio proga ji buvo garbinama kaip „sąmonės žadintoja, tautos mentaliteto gaivintoja“.
Sovietmečio inteligentija jos koncertų poveikį ir reikšmę prilygino Justino Marcinkevičiaus dramoms.
„Kai į tą vagą stojau, negalvojau, kodėl ji mane traukia, kodėl man tokia sava, kodėl joje galiu išsisakyti labiau nei tradiciniame repertuare“, – prisiminė artistė.
Kūrinius jai rašė ir dedikavo F.Bajoras, Eduardas Balsys, Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Algirdas Martinaitis, Julius Juzeliūnas ir kiti iškilūs lietuvių autoriai. G.Kaukaitės ir F.Bajoro tandemas apskritai neturi analogų lietuvių muzikos kultūroje.
„Mes negalėjome nerasti vienas kito. F.Bajoro kūryba yra unikali. Joje kryžiuojasi ne tik mūsų tautos, bet ir daugelio tautų šaknys. Per ją patiri tokią teisybę, apie kurią nepagalvotum, kad ji išvis yra. Pasirodo, yra“, – stebėjosi dainininkė.
Anot jos, neįmanoma išmokti jausti savo žemės, tai reikia turėti savyje arba savy pažadinti.
G.Kaukaitė dar jaunystėje buvo praminta Griežlele, nes visiems įsiminė lietuvių liaudies dainos „Oi, griežle, griežlele“ interpretacija. Liaudies dainos išliko jos šventraštis.
Personažai – ir koncertuose
Dainininkės gerbėjai prisimena laukdavę jos koncertų ne tik dėl muzikos. G.Kaukaitė ryškiu įvaizdžiu tarsi kurdavo scenoje personažus, kurie suvienydavo jos programų kūrinius.
Dainininkės vyras žymus režisierius Arūnas Žebriūnas čia buvo niekuo dėtas: „Gal ir paklausdavau jo kažko, bet jis buvo mažakalbis. Dažniausiai pasakydavo labai nuoširdžiai, trumpai ir aiškiai: „Aš neišmanau, Giedrute“, – pasakojo solistė.
„Žinodami, kad bus lietuvių muzikos koncertas, laukdavome ir Giedrės kostiumo: kiekvienam koncertui būdavo kitas. Tai buvo sumanymo dalis, padėjusi perteikti pasirodymo turinį, kaip ir jos a cappella dainuojamos liaudies dainos. Kartais jos suskaidydavo koncertą į atskiras dalis, bet būdavo įterptos taip natūraliai, kad stebėjaisi.
Tai gali padaryti tik žmogus, įvaldęs meno paslaptis“, – dalijosi prisiminimais iš ekrano muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas.
Solistė tapo rašytoja
Gaila, kad G.Kaukaitės kūrybos sukakčiai skirti renginiai sukasi beveik vien apie praeitį. Juk atkaklioji žemaitė daug triūsia ir šiandien, tik jau kitu – kritikės ir rašytojos amplua – dalijasi su gerbėjais savo patirtimi, pastabumu, kalbos grožio pojūčiu.
Solistė dažnai recenzuoja spaudoje kolegų pasirodymus ir jau ilgiau nei metus publikuoja „Literatūroje ir mene“ savo prisiminimus.
Dainininkės patirtį gaivina ir jos mokiniai. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus popietėje su kolegomis dainavusi ansamblio „Canto Fiorito“ dainininkė Renata Dubinskaitė mistišku pavadino G.Kaukaitės gebėjimą pajusti jauno žmogaus sielos virpesius, įkvėpti jį atsiskleisti.
„Mūsų susitikimai buvo daugiau negu dainavimo pamokos, tarsi asmenybės pažinimo ir lavinimo laboratorija. Niekada nepradėdavome mokytis nuo natų – garsas ateidavo per turinį. Tikiuosi, kad ir mes sugebame nešti prasmingo dainavimo vėliavą, kurią taip aukštai iškėlė G.Kaukaitė“, – kalbėjo R.Dubinskaitė.
Kūrybos sąjūdžio įkvėpėja
1968-ieji – išskirtiniai G.Kaukaitės biografijoje. Tais metais ji baigė konservatoriją, laimėjo tarptautinius konkursus Vilniuje, Taline ir Sofijoje, debiutavo LOBT ir išvyko į stažuotę Milano teatre „La Scala“. Vėliau solistė taip pat tobulinosi Zalcburgo „Mozarteum“ universitete.
Dainininkė 10 metų atidavė LOBT, po to 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė, 1977–2009 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tarp G.Kaukaitės išugdytų studentų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai J.Leitaitė, R.Novikaitė, M.Smalakytė, N.Masevičius, K.Tretjakova, Z.Reinberga. Jos kamerinio dainavimo klasę baigė S.Stonytė, A.Krikščiūnaitė, G.Skėrytė, S.Martinaitytė, R.Preikšaitė, V.Urmanavičiūtė, R.Tallat-Kelpšaitė, A.Rubežius, V.Vyšniauskas, E.Montvidas, M.Zimkus ir daug kitų žinomų solistų.
G.Kaukaitė padainavo per 1000 solinių koncertų. Didžiąją jos programų dalį sudarė lietuvių muzika, atlikta ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Išskirtinį solistės atsidėjimą lietuvių kompozitorių kūrybai liudija ir jos pačios sudarytas ir 2009 m. išleistas kompaktinių plokštelių rinkinys „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“.
Artistė koncertavo Niujorko „Carnegie Recital Hall“, Stokholmo karališkojoje filharmonijoje ir kitose prestižinėse Skandinavijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Olandijos, Maltos, Argentinos, Brazilijos, Rusijos, Baltijos, Užkaukazės, Vidurinės Azijos šalių salėse.
Ji įsiamžino J.Janulevičiūtės televizijos filmuose „Pašėlęs gegužis“ ir „Žmogaus balsas“, D.Kutavičienės juostose „M.de Falla. Septynios ispanų liaudies dainos“ ir „Du paukščiai girių ūksmėj“, paliko gausių įdainavimų Lietuvos radijuje.
Menininkei suteikti Lietuvos nusipelniusios artistės (1980 m.) ir Lietuvos liaudies artistės (1986 m.) vardai. Ji apdovanota Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997 m.) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014 m.), yra Plungės miesto garbės pilietė.
