Ką tik nuskambėjusi premjera, pradėjusi teatrinį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Joshua Sobolio „Getas“, – be abejonės, yra neeilinis įvykis ne tik teatro, bet apskritai visos lietuviškos scenos istorijoje.
Tai skausmingas, atviras, žiaurus ir šokiruojantis pasakojimas-atvėrimas apie Lietuvos žydų tragišką likimą – masinį jų naikinimą nacių okupacijos metais. Nežmoniškas nacių projektas, sukuriant rafinuotą sadistišką žudymo sistemą, visų pirma izoliuojant getuose žydų tautybės žmones, tiek vietinius, tiek atgabentus iš kitų okupuotų kraštų, ir juos palaipsniui likviduojant, tampa vienu iš garsiosios pjesės leitmotyvų.
Autorius rėmėsi tikrais įvykiais Vilniaus gete nacių okupacijos metais, žinoma, juos apibendrindamas, meniškai įprasmindamas; pjesė netampa „fakto literatūra“, o pasiekia įtaigaus, universalaus skambesio. Per tragiškus pasmerktųjų likimus, nuolat balansuojant ties ribine – žūties – situacija, kuomet, regis, jokiai elementarios atjautos ar žmoniškumo apraiškai nebelieka vietos, suskamba jaudinantis vilties ir amžinumo motyvas.
Dvasingumo, meno ir kūrybos amžinumo motyvas. Tai perteikiama pasitelkus sunkiai suvokiamą Vilniaus geto fenomeną – teatrą, kuris veikė nuo 1942 metų pradžios iki geto likvidavimo. Mirčiai pasmerkti žmonės rengė populiarius reviu, inscenizacijas, koncertus, vaidino savo parašytose pjesėse, aplinkui siaučiant budeliams. Būtent pasirinkdamas teatro temą, tampančią talpia metafora, autorius ir perteikia svarbiausią kūrinio idėją – menas nugali mirtį.
Ar šis motyvas suskamba ir kauniečių spektaklyje? Ką apreiškia režisierius Gintaras Varnas savo pastatymu? Be abejo, teatrą teatre scenoje matome, girdime. Be abejo, yra tikrai nemažai vykusių mizanscenų, pajungtų bendrai režisūrinei koncepcijai. Tačiau man toji koncepcija pasirodė prieštaringa ir ginčytina. Kodėl?
Subūręs žinomų menininkų kūrybinę grupę (kompozitorius Anatolijus Šenderovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė) režisierius, man regis, nebesuvaldo dramaturginės medžiagos, didžiulio aktorių ansamblio, klydinėja ir paslysta ties elementariais dalykais.
Visų pirma jis niekaip neapsisprendžia, ką nori labiau akcentuoti – brechtišku principu atsiribojimą nuo personažų ir operos už tris grašius stilistiką ar viltingą lyrišką jausmų ir sielvarto dainų istoriją, o gal prievartą ir sadizmą? Regis, vyrauja paskutinis atvejis.
„Getas“, rež. Gintaras Varnas. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Fotografas Donatas Stankevičius
Taip, manau, G. Varno scenos Apreiškimas yra akivaizdžiai natūralistinis ir A. Arto žiaurumo teatro vadovėlinius postulatus primenantis. Atrodo, kad kartais režisierius tiesiog mėgaujasi sadistiškomis scenomis ir jas akcentuoja, pabrėžia. O juk kalbama apie Viltį, apie neišpasakytą norą gyventi bet kokia kaina, apie šiurpą keliančius bandymus išlikti. Būtent tos Vilties spektaklio visumoje ir pasigedau.
Taip, drąsiai ir išradingai pajungęs visą scenos dydį ir gilumą, G. Varnas parodė tos uždaros mirtininkų erdvės, iš kurios galima nukeliauti į Panerių duobes, pasmerktumą, izoliaciją ir klaiką. Tačiau niūrioje geto erdvėje, kurioje susigrūdę, nežmoniškom sąlygom vegetuoja pasmerktieji žydai, vis tik jaučiasi gyvybė, vyksta judėjimas, kalasi vilties daigeliai.
Šit tos masinės mizanscenos ir tampa sunkiai režisūros suvaldomos. Keliuose planuose besiplėtojantis veiksmas stokoja bendro ritmo ir akcentų. Ypač tai akivaizdu pokylio su vokiečiais ir geto apsauga scenoje, visais atžvilgiais vulgarioje, neskoningoje ir tikrai ne teatrališkoje.
Juk demonstruoti visiškai nuogutėles besikilnojančias sėdynes, mėgautis po to į žiūrovus artėjančios išniekintos geto merginos vaizdu – ne kažin kokia estetika. Ar nepakanka, kad nelaimingas moteris niekina geto pakalikai gestapininkai?
Nejau dar reikia parodomai prisidėti ir režisūra? Juk modernusis (juolab postpostmodernus) teatras turi daugybę naujesnių priemonių tokiems pažeminimams ar prievartai parodyti, ne tik nuogus sėdmenis. Panašių kičinių, obsceniškų scenų ir šiaip beskonybės spektaklyje apstu. G. Varnas žengia buitiškai natūralistiniu keliu, o tai mane gerokai stebina.
Gal jis priverstas laviruoti tarp visiškai skirtingų režisūrinių ir artistinių mokyklų? Juk spektaklyje dalyvauja ne tik kauniečiai, vaidina ir vilniečių „Utopia“ teatro aktoriai, kai kurie – pagrindinius vaidmenis. Ir kai didžiulę sceną užplūsta minia, orkestrantai, gestapininkai, geto teatro artistai, vyksta veiksmas bent trijuose planuose, dar kartą įsitikini, kokia svarbi tvirta režisieriaus ranka, kurios nuolat pasigesdavau.
Matau ne tik pasimetimo, matau akivaizdaus nuovargio ženklus režisieriaus sprendimuose. Juk, lyginant su tame pačiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2014 metais G. Varno režisuotu Maxo Frischo „Biografija: vaidinimu“, žengtas didžiulis žingsnis atgal arba žemyn. Atradimų nėra, tik bejėgiški senų klišių kartojimai.
Kita vertus, suprantu ir sunkumus, su kuriais susidūrė ne tik režisierius – visa kūrybinė grupė. Iššūkis ir jai, ir pačiam teatrui didžiulis. Pjesė, parašyta dar 1984 metais, pakankamai pagarsėjusi, statyta įvairių pasaulio šalių teatruose.
Neatsiliko ir lietuviai – režisierius Jonas Vaitkus Nacionaliniame Vilniaus dramos teatre ją režisavo 1990 metais, yra sukurtas ir filmas (2006). Tad, norint kažkaip naujai perkirsti dramaturginius mazgus, tenka griebtis negirdėtų neregėtų priemonių. Apie jas – kiek vėliau.
Dabar apie įspūdingesnius dalykus. Visus tuos riktus ir pasimetimą bei klaidžiojimus atperka daugelio aktorių įspūdingi vaidmenys. Jų personažai vis tik sugeba išsiveržti iš liguistai natūralistinės buitinės traktuotės, pasiekia pakylėjimo, apibendrinimo ir tampa ne abstrakčiais ženklais, režisieriaus tampomomis marionetėmis, o visaapimančiais simboliais.
Visų pirma tai taikau Jovitai Jankelaitytei – Chajai, nuostabiai dainininkei ir aktorei, sukūrusiai bene svarbiausią vaidmenį, aplink kurį sukasi visas vyksmas. Būtent ji – pagrindinė geto teatro artistė, savo talentu ir nuoširdumu gebanti sužadinti kažkokius jausmus net rafinuotam sadistui, SS karininkui Kiteliui (akt. Mantas Zemleckas).
M. Zemleckas vaidmenį kuria išradingai, nenukrypdamas į buitiškumą, jo personažas itin sudėtingas, jame, žinoma, vyrauja blogio ir smurto pradas, tačiau retsykiais sužimba artisto kibirkštėlė. Labai vykęs epizodas su saksofonu ir Chajos daina.
Gytis Ivanauskas – Lėlininkas ir jo Lėlė – dvigubas personažas, taigi ir dviguba sėkmė. Aktorius įsimena visose scenose, ypač su karininku Kiteliu, kada laviruoja ties mirties riba, narsiai tyčiodamasis (neva Lėlės balsu ir vardu) iš nacių propagandos ir jų rasių politikos.
Tarp geto pasmerktųjų ir šviesuolis bibliotekininkas Krukas (akt. Dainius Svobonas), tampantis viltimi kraujo ir žudynių fone, neprarandantis optimizmo, skatinantis ne pasyviai laukti, o priešintis, kovoti. Kaip visada nesikartojantis, naujų įsimenančių spalvų savo personažui – iškilusiam turtuoliui Veiskopfui – randan aktorius Liubomiras Laucevičius.
Bene didžiausias ir atsakingiausias krūvis – Sigitui Šidlauskui, sukūrusiam Genso, žydų policijos viršininko, vėliau – ir viso geto viršininko vaidmenį.
J. Sobolis savo dramoje pirmasis atvirai prabilo apie iš pačių žydų sudarytą geto policiją, kurie ne tik nacių nurodymais buvo atsakingi už bendrą tvarką, rimtį, paklusnumą, bet ir dalyvaudavo valymuose, savo tėvynainių žudynėse. Gensas nuolat teigia, kad taip gelbsti žydus nuo visiško sunaikinimo, gelbsti tautos genofondą, po ilgų derybų aukodamas vokiečiams senius ir ligotus.
Įtemptas, balansuojantis ant ribos vaidmuo, sunkus emociškai, ypač vaikų akcijoje, kuomet nacių įsakymu Gensui teko atrinkinėti vaikus mirčiai Paneriuose… Kitokio plano vaidmenį kuria Ričardas Vitkaitis. Jo Desleris, žydų policininkas, žiaurus ir sadistiškas bejausmis žudikas.
O kaipgi geto teatras, apie kurį kalbama visą pirmąjį veiksmą? Kaipgi tas simbolis, aplink kurį sukasi daugelio viltys – pratęsti gyvenimą, užsimiršti, panirti į vaizduotės, scenos magiją? Teatras, parodomas pačioje pabaigoje, tiksliau, teatras teatre, bent man to taip laukiamo katarsio tikrai nesukėlė.
Autorius dramoje mini, kad visi geto aktoriai pasirodo pasidabinę à la fiureris (kauniečių spektaklyje – tik Lėlininkas) ir gan ilgoje satyroje visi tyčiojasi iš žydų. Toji patyčia, be abejo, pro ašaras ir skausmą, toji patyčia – pro dar neužkepusį nekaltų aukų kraują, toji patyčia – pro nedrąsiai besikalančią viltį ir neišpasakytą norą gyventi. Gyventi ir kovoti už gyvenimą.
Bet viso šito nebuvo. Nes režisieriui rūpėjo visai kiti dalykai. Gintaras Varnas pasimetęs ieškojo ir dar tebeieško savo lietuviškos tapatybės. Jis veidmainingai pavirkavo ją praradęs, nes tik dabar patyrė, kokie šlykštūs jo gentainiai lietuviai, susitepę nekaltų aukų krauju. Veidmainiški, šventvagiški dūsavimai, prisidengus skaudžia spektaklio tematika.
Tai ir yra tos mano minėtos priemonės, kurių griebtasi, bandant kitoniškai, naujoviškai perteikti plačiai nuskambėjusią pjesę. Keista, kad tik dabar, būtent dabar G. Varnas praregėjo, kaip kokia Mūsiškių autorė R. Vanagaitė (tikrai gražus netikėtas duetas).
Be abejo, ir tarp lietuvių buvo atplaišų, kriminalinių elementų, susitepusių rankas nekaltų žmonių krauju, jie seniai ne tik pasmerkti, bet ir nubausti, dažniausiai – aukščiausia bausme. Tačiau G. Varnui tatai nė motais. Jis vėl ir vėl prikelia klaikius šešėlius ir pelenus, vėl šaukiasi keršto, bausmės ir visuotinio pasmerkimo. Visų pasmerkimo.
J. Sobolis savo dramoje nekalba apie lietuvius žydšaudžius. Jam pakanka žudikų zonderkomandos ir geto policijos. Tačiau G. Varnui nepakanka. Jis užsigeidžia būtinai papildyti dramaturgą savo intarpais, savo priedais. Pasitelkia teatro dramaturgę Daivą Čepauskaitę ir pradeda nelabai garbingą darbą.
Ne kartą esu rašęs apie kolegės, talentingos dramaturgės (aktorės) ir poetės D. Čepauskaitės kūrybą. Ji ne kokia nors rašinėjanti poniutė, iš laiškų ar atsiminimų pinanti lyrikos kupiną audinį. Jos dramos buvo statytos mūsų scenose.
Daug metų Daiva dirbo Kauno kameriniame teatre, 2011 metais čia buvo pastatyta jos drama „Diena ir naktis“. Tai pirmas scenai skirtas skaudus ir atviras lietuviškas veikalas apie holokaustą. Rašydamas apie pastatymą, dėkojau autorei už pasirinktą temą, už bandymą atskleisti tragišką Lietuvos žydų likimą – masinį naikinimą nacių okupacijos metais. Buvo ryškus moralinis imperatyvas, pozicija.
Tačiau jau tada atkreipiau dėmesį į schematišką, groteskinį būsimų tautos atplaišų, žudynių dalyvių pavaizdavimą. D. Čepauskaitė, sutelkusi dėmesį į Andriaus ir Mildos meilės liniją, itin paviršutiniškai palietė antisemitizmo ištakas.
Pjesėje (ir spektaklyje) skamba dar 1922 metų šaulių žurnalo „Trimitas“ straipsnio ištraukos, taip, jos parodo to meto kai kurių fašistuojančių, būsimų voldemarininkų žygį, tačiau, gan tendencingai ištrauktos iš konteksto, nieko nepaaiškina ir neatskleidžia.
Šįkart nužengta toliau ir plačiau. Abu „dramaturgijos autoriai“ (taip įvardyta programėlėje) D. Čepauskaitė ir G. Varnas sodriai papildė J. Sobolio dramą lietuviškais inkliuzais, prieš kuriuos nublanko ir geto žydų policija su visais Gensais ir Desleriais.
Visų pirma atsirado kapitonas Audronis, apskrities viršininkas, policijos viršininkas bei penkiukė kruvinų žydšaudžių lietuvių. Kapitonas Audronis, pasidabinęs žėrinčia Lietuvos kariuomenės uniforma, avanscenoje kapotom frazėm žeria kaltinimus bolševikams žydams, kaltiems dėl visų tautos nelaimių.
Neilgai trukus žaliuojančių berželių fone pradeda skeryčiotis vos ant kojų besilaikantys žydšaudžiai, atsvirduliavę per žiūrovų salę. Jie giriasi savo kruvinais žygiais, pasakoja smulkmenas, ginčijasi ir pešasi, žinoma, paįvairindami padugnių kalbą ir tinkamais azijietiškais keiksmažodžiais. Tiesiog pasigardžiuodami spjaudo tuos rusiškus keiksmus, sugebėję jų pramokti per trumpą sovietų okupaciją, net nuostaba apima…
Ir tokių epizodų, ištrauktų iš konteksto, tiesiog nieko bendro neturinčių su J. Sobolio pjese, ne vienas. Vardan ko? Kodėl pasitrinkta tokia kiršinimo, kerštavimo kryptis? Kodėl vėl, nieko nepaaiškinant, tėškiama mums į veidus ir sielas purvo dozė? Dar sykį kartoju – be abejo, buvo atplaišų, niekšų ir tarp mano gentainių.
Tačiau privalau paklausti – kodėl būtent jie akcentuojami, kodėl tik ties jais koncentruojamas visas dėmesys? Kodėl tik jie parodomi – išsigimėliai, padugnės? Man spektaklio pertraukos metu paaiškinta, kad viskas remiasi dokumentais ir liudijimais. Taip, tikrai. Bet gal specialiai atrinktais dokumentais?
Kodėl tik tais, kodėl nė užuominos nėra apie Vilniaus geto žydų gelbėtojus kunigą Juozą Stakauską, mokytoją Henriką Jonaitį, vienuolę Mariją Mikulską ir šimtus kitų? Kodėl net neužsiminta apie tūkstančius lietuvių, padėjusių ar bent bandžiusių padėti žydams įvairiose Lietuvos vietose?
Kiek naciai sušaudė lietuvių kunigų, gynusių ar gelbėjusių žydų vaikus, kiek sunaikino mano gentainių, priglaudusių nuo mirties bėgančius žydus? Kiek dorų lietuvių karininkų nusišovė, atsisakę vykdyti nacių įsakymus ir dalyvauti masinėse žydų žudynėse? Apie juos naujieji autoriai nerado dokumentų? Ar nenorėjo rasti?
Protu ir širdimi iki šiol nesuvokiamas žydų likvidavimas – išsigimusios liguistos nacistinės ideologijos ir režimo projektas. Apie jį būtina kalbėti. Bet atsakingai, nesisvaidant vienpusiškais kaltinimais, be išankstinių tendencijų.
Todėl kolegės D. Čepauskaitės ir režisieriaus G. Varno dramaturginius (?) papildus laikau visiškai nevykusiais ir gėdingais. Jie sujaukė pagrindines autoriaus linijas, sumenkino vidinį dramos konfliktą, yra vadintini salto mortale. Jie vienpusiški, skatinantys kerštingumą.
Daug daugiau tikėjausi iš spektaklio. Nusivyliau. Pamačiau daug natūralistinio patologinio kryčio. Neradau vyraujančios minties apie kilninančią, taurinančią idėją, apie visa apimančią Viltį ir tikrąjį Resurrection.
Žinoma, praradus tapatybę, sunku kalbėti apie Prisikėlimą…
