Šimtai amsinčių šunų – mażų ir didelių, tvirtai šeimininkų laikomų su pavadėliais. Saulėta popietė, lauke pastatyta scena ir intrigos kvapas – żmonių veidai išduoda, kad jie visiškai neżino, ko tikėtis.
Į sceną żengia besišypsanti moteris, paima į rankas elektrinį smuiką. Netrukus pasigirsta garsai, kuriuos kai kas pavadintų kakofonija, tačiau garsų derinys virsta hipnotizuojančia melodija. šunys kaukia ir sukasi ratu aplink vienas kito uodegą. ümonės šypsosi, kiti baisisi.
Tokį vaizdą 2010-aisiais buvo galima pamatyti Sidnėjuje, o vėliau – ir Niujorke, kur L.Anderson atliko specialiai meno festivaliui sukurtą dvidešimties minučių kūrinį šunims „Music For Dogs“.
Kai kam tai gali atrodyti beprotybė, tačiau L.Anderson gerbėjų ji nestebina. Nes tai – toli grażu ne keisčiausia, ką menininkė yra sukūrusi.
Dar 1969-aisiais ji parašė pirmąją simfoniją, kuri buvo atliekama automobilių garso signalais. Vėliau sukūrė dešimtis performansų, kuriuose susipynė įvairios meno kryptys, išleido muzikos albumų, tapo pirmąja etatine kosmoso agentūros NASA menininke, kuriai buvo skirta parama sukurti specialų performansą „Mėnulio pabaiga“.
Pasirodymuose ji dainuoja (nors turbūt tiksliau būtų tai pavadinti melodingu deklamavimu), pasakoja istorijas, groja neįprastais elektroniniais instrumentais, įterpia specialiai nufilmuotas vaizdo projekcijas.
L.Anderson mąstymas – toks įdomus, kad ją neretai kviečiasi didelės tarptautinės įmonės. Tik tam, kad menininkė pasidalintų mintimis apie pasaulio ateitį, kurios gali įkvėpti įdomiems verslo sprendimams.
Ne mażiau įdomus jos asmeninis gyvenimas. Menininkė buvo ištekėjusi tik sykį – 2008-aisiais susituokė su ne mażiau garsiu kūrėju, JAV alternatyvaus roko żvaigżde Lou Reedu, su kuriuo gyveno iki jo mirties 2013-aisiais.
Pastaraisiais metais L.Anderson yra pasinėrusi į daugybę projektų, tarp jų – ir susijusių su virtualiąja realybe. Vilniuje prieš šešerius metus jau viešėjusi artistė į Lietuvą grįżta su projektu „The Language Of The Future“ (liet. „Ateities kalba“), kuriame prisimena praeityje sukurtą savo muziką ir meno kalba pasakoja apie pasaulio dabartį bei ateitį.
„Lietuvos rytui“ ji dėstė savo pożiūrį į JAV politinę padėtį, pasaulį keičiančias technologijas ir savo kūrybą, kuri pačiai Laurie visai neatrodo neįprasta.
– „The Language Of The Future“ – pasirodymas, kuriame atliekate ir savo kūrinius iš devintojo dešimtmečio. Tai – neįprasta, nes visada stengiatės żiūrėti į priekį. Ar nusprendėte atsisukti į praeitį, nes to niekas nesitiki?
– Taip. Šiemet išleidau knygą „Visi dalykai, kuriuos praradau per potvynį“ (prieš šešerius metus uraganas Sandy suniokojo L.Anderson rūsį, jame prażuvo menininkės kaupti użrašai, instrumentai, kiti daiktai – Red.). Rašydama ją prisiminiau savo praeities darbus. Sugrįżimas prie senų kūrinių – susijęs su šios knygos kontekstu.
– Esate sakiusi, kad šį pasirodymą ruošėte kaip komedijos šou. Prajuokinti żmones – sudėtingiau nei daug kas mano, ar ne?
– Žinoma. Žinojau, kad tai nelengva. Komikai scenoje pasakoja istorijas, o man tai patinka. Tačiau, kai pradėjau ruošti pasirodymą, jis pasisuko visai kita linkme.
– Virto šių dienų Amerikos, jos politikos kritika?
– Taip. Bet, kita vertus, mano kūriniuose ši tema atsispindi jau mażiausiai 40 metų.
– Ne kartą esate apibūdinta kaip bebaimė menininkė. Ar yra dalykų, kurių bijote?
– Bijau to, kas šiuo metu vyksta JAV. Mane tai šiurpina. Dabar esu ramesnė nei prieš kelis dešimtmečius, tad galiu šaltai vertinti padėtį. Ir man visa tai panašu į pilietinį karą. Skirtingai mąstančios żmonių grupės visiškai nebesusikalba. Labai įdomus metas.
– Jei jaučiatės nusivylusi tuo, kas dedasi aplink, iš ko semiatės teigiamų minčių?
– Iš rytietiškos Tai Či mankštos ir meditacijos. Ir, żinoma, muzikos, kuri mane visą įtraukia. Dar esu pasinėrusi į virtualios realybės technologijas.
– Ar esate susimąsčiusi, kad galėtumėte emigruoti iš JAV?
– Taip, ir ne sykį. Nesu iš tų, kurie bėga iš skęstančio laivo. Turiu daug įsipareigojimų Amerikoje. Bet svarstau įvairius variantus. Pasaulyje daug fantastiškų vietų, kuriose galėčiau gyventi – Olandijos kaimai, Skandinavija, Australijos Vakarai, Naujoji Zelandija.
– Nuo karo Sirijoje iki klimato pokyčių, politinio susiskaldymo JAV, radikalių dešiniųjų iškilimo Europoje – yra filosofų ir mokslininkų, kurie sako, kad żmonija yra kelyje į prażūtį, kuri neišvengiama, ką bedarytume. Kaip atrodo jums?
– Priklauso nuo to, į kurią pasaulio dalį żvelgsime ir su kuriuo istorijos laikotarpiu lyginsime. Jei manote, kad judame į šeštąjį planetos istorijoje masinį gyvybės išnykimą – tai turbūt tiesa. Nemanau, kad tai įmanoma pakeisti. Nesvarbu, kas nutiks politikoje, su klimatą keičiančiu anglies dioksido išskyrimu nepakovosime.
Didżioji dalis gyvybės formų žemėje jau yra išnykusi penkis kartus. Tai įvyks vėl. Patys sau atrodome tokie svarbūs, kad nematome, jog artinasi Apokalipsė.
Tačiau neturėtume savęs labai kaltinti. Prisidėjome prie klimato kaitos, bet nesame vienintelė prieżastis, dėl kurios jis keičiasi, dėl kurios didżioji dalis gyvybės dings nuo Žemės paviršiaus.
Žiūrint į labai tolimą ateitį – kai po kelių ar keliasdešimties milijonų metų gyvybė vėl atsiras Žemėje, gal ji atrodys kiek panašiai į mus. (Juokiasi.).
Kaip matote, nesu optimistė. Jei manote, kad żmonija każką sugalvos, išras technologijas, kurios paskutinę akimirką viską pakeis ir sustabdys prażūtį, użsius ozono skylę, esate bepročiai. Bet nemażai żmonių mano, kad taip bus.
Aš matau pabaigą kaip neišvengiamą dalyką. Nes esu po lygiai budistė ir menininkė.
– Prieš 37 metus išleistas jūsų kūrinys „O Superman“ laikomas Amerikos visuomenės, politikos, militarizmo kritika. Kaip nuo to laiko visa tai pasikeitė?
– Pasikeitė ne į tą pusę, į kurią tikėjausi. Pavyzdżiui, padėtis dėl moterų teisių, mano akimis, pablogėjo. Esu tuo labai nusivylusi. Bet sunku nuspėti, į kurią pusę einame, nes kasdien viskas keičiasi.
– Labai domitės naujomis technologijomis, naudojate jas savo kūriniuose. Dażnai sakoma, kad jos żudo mūsų gebėjimą żmogiškai bendrauti, użjausti. Ar įmanoma pusiausvyra tarp żmogiškumo ir pasinėrimo į technologijas?
– Taip. Mes kiek nerangiai pasinėrėme į savo mobiliuosius įrenginius, bet manau, kad pamażu atsipeikėjame. Man neramu, kai kūdikiai labiau sutelkia dėmesį į ekranus, o ne tikrus żmonių veidus. Bus įdomu pażiūrėti, kokia ta karta użaugs.
– Daug kas jūsų meną vadina neįprastu. Ar jums pačiai jis toks atrodo?
– Ne. Bet suprantu, kodėl taip manoma. Nesu popkultūros dalis. Kai tapau menininke, maniau, kad atsidursiu nuostabioje, laisvoje kūrybos erdvėje. Bet meno pasaulyje labai daug taisyklių ir barjerų. Jei esi dailininkė – būk dailininkė. Jei muzikantė – grok. Labai kategoriška. Toks pożiūris susijęs su meno reklama ir pardavimu.
Kai įsisukau į muzikos pasaulį, įrašų pardavėjai nervinosi, nes neżinojo, kaip mano kūrybą pristatyti – popmuzika, eksperimentinė popmuzika, avangardas?
Dabar įrašų pardavimo verslas – jau iš esmės żlugęs, tad niekam neberūpi, kaip mano muziką vadinti. Kita vertus, šiais laikais labiau nei bet kada viskas aplink yra produktai.
Net feisbuko puslapis – savotiškas produktas, nes jame iš esmės parduodi save, savo įvaizdį. Feisbukas – tarsi milżiniškas prekybos centras. (Juokiasi.)
– Esate bendradarbiavusi su labai skirtingais menininkais – nuo minimalizmo legendos Philipo Glasso iki popgrupės „Blondie“. Ar yra muzikos żanras, kurio visiškai nemėgstate?
– Taip, Brodvėjaus miuziklų. (Juokiasi.) Mane apima traukuliai, kai išgirstu tą muziką. Negaliu pakęsti.
Neseniai nuėjau pażiūrėti „Hamiltono“ (hiphopo miuziklas, laikomas savotišku JAV kovos uż pilietines laisves simboliu – Red.). Bet buvau vienas iš turbūt kelių żmonių pasaulyje, kuris išėjo iš salės spektakliui nepasibaigus. Negalėjau ištverti iki pabaigos – tai buvo nepakeliama. Jausčiausi kalta, jei galiausiai išgirsčiau Brodvėjaus miuziklo dainą, kuri man patiktų. Nes visą gyvenimą tą żanrą dedu į šuns dienas.
– Prieš penkerius metus mirė jūsų sutuoktinis L.Reedas, kuris irgi aštriai kritikuodavo visuomenės ydas. Esate sakiusi, kad kasdien tebejaučiate jo buvimą šalia. Ką jis pasakytų apie dabartinę padėtį pasaulyje?
– Neįsivaizduoju, bet labai norėčiau sużinoti. Bet kai kurios jo dainos, pavyzdżiui, „Dirty Blvd“ (įrašyta 1989-aisiais – Red.) atspindi šių dienų situaciją. Tarkime, eilutės „Duok man savo pavargusius ir skurdżius, aš ant jų nusišlapinsiu, pasakė Fanatizmo statula“. Viskas telpa tuose żodżiuose.
Lou paliko nemażą archyvą, kuriame yra niekada neskelbtų eilių ir įrašų. Neseniai išleidome jo ankstyvosios poezijos knygą „Ar angelams reikia kirptis?“. Ten yra eilėraštis „Mes, żmonės“, kuris skamba kaip himnas šių dienų żmonėms.
Sumanymai netelpa į jokius rėmus
Pagal išsilavinimą L.Anderson – meno istorikė ir skulptorė, tačiau dar nesulaukusi trisdešimties jau garsėjo ir kaip knygas vaikams iliustruojanti dailininkė, ir kaip muzikantė.
L.Anderson menas – provokuojantis mąstyti ir susikaupti. Spalvingosios artistės koncertas – toks, į kurį einant geriau nesitikėti nieko, nes sunku nuspėti, ką ji iškrės šįkart. Pavyzdžiui, 1974-aisiais pristatytas performansas „Duets On Ice“ iki šiol aptarinėjamas to laikotarpio Niujorko meno scenai skirtuose straipsniuose.
Mat L.Anderson smuiku grojo apsiavusi pačiūžas, kurios buvo įšaldytos didžiuliame ledo kube. Pasirodymas baigdavosi tik tada, kai ledas ištirpdavo ir muzikantė galėdavo nueiti nuo scenos.
Artistės meno instaliacijos patraukė madingiausių Amerikos veikėjų dėmesį – netrukus Laurie jau dalijosi idėjomis su kompozitoriumi Johnu Cage’u, rašytoju Williamu S.Burroughsu, muzikantu Franku Zappa, poparto judėjimo lyderiu Andy Warholu.
Iš avangardo pasaulio į populiariosios muzikos rinką atlikėja netikėtai įsiveržė 1981-aisiais – hipnotizuojančių garsų fone elektronikos iškraipytu balsu dainavo kūrinį „O Superman“, savitą kompozitoriaus Jules’io Massenet arijos versiją. Kūrinys užkopė į antrąją vietą Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuke – tai nesuvokiamas rezultatas eksperimentinėje muzikoje.
Vėlesnių kūrėjos darbų dienoraštis rodo, kad menininkė kone kasmet ėmėsi naujų projektų. 2004-aisiais ji prisidėjo prie Atėnų olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos režisūros. 2005-aisiais Laurie parašė kūrinį Japonijoje surengtai parodai „Expo“ ir lankėsi kosmonautų rengimo centre Rusijoje. Multimedijos kūrinys Paryžiaus baleto teatrui, filmų režisūra, animacinių filmukų įgarsinimas – L.Anderson kūrybos išraiška netelpa į jokius rėmus.
