„Lietuviškosios Noros“ premjera bus renginių ciklo „Lietuvos teatro amžius“, skirto atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti, programos dalis.
Monika Mironaitė (1913–2000) – aktorė, primadona, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia Lietuvos teatro šimtmetį. Dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas.
Tai aktorė, kurios charizmą ir išskirtinį talentą liudija daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų, o jos dramatiško asmeninio gyvenimo istorija apipinta daugybe gandų ir legendų. Nesutramdoma ir aistringa, ji puoselėjo ne tik aktorės talentą, jos kerams negalėdavo atsispirti vyrai.
M. Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo klasikinėje Henriko Ibseno pjesėje „Lėlių namai“ (pirmąsyk –Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius Romualdas Juknevičius; antrą kartą – Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m., režisierius Leonidas Lurjė) įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių aktorės kūrybinių darbų.
Birutės Mar teigimu, M. Mironaitei skirtą spektaklį norėjusi sukurti kaip H. Ibseno dramos „Lėlių namai“ interpretaciją, tačiau kuo daugiau skaičiusi pačios aktorės ir jos amžininkų prisiminimų, tuo ryškesnis, gyvesnis ir įdomesnis jai vėrėsi pačios Monikos gyvenimas.
Spektaklis kuriamas kaip dokumentinė mozaika iš Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, H. Ibseno dramos ištraukų, taip pat Mironaitės amžininkų – dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio, Rūtos Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų prisiminimų fragmentų.
Pasak B. Mar, Monikos Mironaitės ji nevaidinsianti, tai bus labiau pasakojimas apie Aktorę, nes pati lėtai artėjo prie šios asmenybės: „Nesu mačiusi Monikos legendinių jaunystės spektaklių – tik jos paskutiniuosius darbus, esu sutikusi ją kelissyk teatre, kai grįžau po studijų Sankt Peterburge 1993 metais. Teatro legenda tada pasirodė piktoka, baisu buvo prie jos prieiti. Sveikindavausi, neatsakydavo. Neprisileisdavo. Bet iš tiesų tai buvo labai gilus žmogus, tik dėvėjo įvairiausias kaukes, taip stengėsi apginti savo jautrumą.“
Monikos Mironaitės santykiai su kolegomis aktoriais, jos meilės istorijos, spindėjimas scenoje ir visiškas nusivylimas teatru, intrigos ir liga, gerbėjai ir teisėjai – tai tik dalis primadonos gyvenimo epizodų, kuriuos aktoriai pavers subtilia ištarme apie moters kūrėjos efektingą švystėjimą Lietuvos teatro padangėje.
Kadangi liestis prie žmogaus, kurio kai kurie amžininkai tebėra gyvi, nėra paprasta, spektaklio kūrėjai itin jautriai interpretuoja surinktą medžiagą. Kūrybinių impulsų jiems suteikia ne tik tekstinis ar vaizdinis palikimas, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas tamburinas, su kuriuo M. Mironaitė-Nora šoko spektaklyje, ar jos legendiniai bateliai, kuriais taip žavėjosi Rūta Staliliūnaitė.
Spektaklis „Lietuviškoji Nora“ ieškos paralelių tarp H. Ibseno Noros ir ją vaidinusios M. Mironaitės gyvenimo. Kūrėjai siekia atskleisti universalius dalykus, kurie galėtų sudominti ne tik aktorę prisimenančius, bet ir scenoje jos visiškai nemačiusius. Bus rodomi dokumentiniai kadrai, skambės M. Mironaitės balso įrašai.
Spektaklio idėjos, pjesės autorė ir režisierė – Birutė Mar, kompozitorius – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė, videodailininkas – Karolis Bratkauskas. Vaidins Vytautas Anužis, Mindaugas Capas, Aleksas Kazanavičius, Birutė Mar.
