Visgi apraudoti 1911 m. sukurtos „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ jiedviem neteko: vos po kelerių metų, 1918 m. gegužę, opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ pirmą kartą nuskambėjo Budapešte, Vengrijos karališkajame operos teatre.
Kompozitoriui tebesant gyvam, operos pastatymai taip pat pasirodė Frankfurte (1922), Berlyne (1929) ir Italijoje rengiamame festivalyje „Maggio Musicale Fiorentino“ (1938). Tačiau savo džiaugsmais kompozitorius dalijosi jau su kita moterimi: 1923 m. B. Bartókas išsiskyrė su Márta, kuriai buvo dedikavęs „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, ir vedė savo fortepijono klasės studentę Dittą Pasztory.
Pokariu jo operą vėl prisiminė italai: 1951 m. „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ pastatė Neapolio „Teatro di San Carlo“, 1954 m. – Milano „Teatro alla Scala“. Galiausiai 1974 m. B. Bartóko kūrinys buvo pristatytas ir „Metropolitan“ operoje Niujorke – mieste, kuriame nutrūko kompozitoriaus gyvenimo kelionė.
Tuo tarpu „Stebuklingo mandarino“ partitūros rankraštis buvo pradėtas 1919 m., taigi jau po „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ pasaulinės premjeros. Betgi ir šio kūrinio kelias į sceną nebuvo paprastas: iš pradžių savo nepabaigtą rankraštį penkerius metus atidėliojo pats autorius, o vėliau, po pirmųjų modernaus baleto spektaklių Kelne (1926) ir Prahoje (1927), konservatyvios publikos paraginti įsikišo cenzoriai.
Baleto žiūrovai prieš 90 metų dar nebuvo pasirengę scenoje stebėti kriminalinės didmiesčio gyvenimo realybės su prostitutėmis, jų klientais bei negailestingais suteneriais.
1929 m. Londone duotame interviu kompozitorius skundėsi: „Vos perskaitę spektaklio siužetą žmonės iškart nusprendė, kad veikalas netinkamas rodyti. Nuo pat pirmųjų garsų iki finalo spektaklio tempas tiesiog gniaužia kvapą, ir iš to kylantis efektas yra visiškai kitoks, nei galima buvo įsivaizduoti...“
Budapešto, į kurį taip svajojo, bet nebespėjo iš emigracijos sugrįžti pats kompozitorius, teatre „Stebuklingo mandarino“ premjera įvyko tik 1946-aisiais – prabėgus metams po B. Bartóko mirties. Vėliau jį pamatė Lenkijos, Čekijos, kitų šalių žiūrovai, pavadinimu „Naktinis miestas“ jis buvo atliekamas Maskvos Didžiajame teatre.
LNOBT baletas „Stebuklingas mandarinas“ pirmąkart buvo pastatytas 1978 m. Spektaklį kūrė choreografė iš Estijos Mai Murdmaa, dirigentas Jonas Aleksa ir dailininkė Regina Songailaitė. O štai opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ mūsų šalyje kol kas tebuvo pristatyta kaip TV filmas: jį 1983 m. Lietuvos televizijoje sukūrė režisierė Jadvyga Janulevičiūtė.
Filmo fonogramoje skambančiam teatro orkestrui dirigavo J. Aleksa, o pagrindinius vaidmenis atliko tuometinės operos žvaigždės Gražina Apanavičiūtė ir Eduardas Kaniava.
Ir štai artėja naujasis, istorinis lietuvių publikos susitikimas su B. Bartóko muzika. Kokia ji atrodo nūdienos spektaklio statytojams?
Robertas Šervenikas, dirigentas, spektaklio muzikos vadovas: „Abu B.Bartóko kūrinius vienija meilės ir aistros tema. Operos muzika – tai psichologinė drama, užburianti savo paslaptimi, spalvingais orkestriniais paveikslais. Vieni iš jų kelia šiurpą, kiti – nuostabą, tačiau visi paženklinti krauju ir prievarta.
Operoje impresionistiškai perteiktos Juditos būsenos tarsi įrėmina ekspresyvius veikėjų dialogus, jų meilės istorijos dramatizmą, kurį atskleisti padeda kompozitoriaus pasitelkiami vengrų liaudies baladžių motyvai. Tuo metu baleto veikėjų charakteriai atskleidžiami pulsuojančiais laužytais ritmais, sudėtingomis harmonijomis. Daugybė skirtingų tembrų kuria žiūrovą įtraukiantį pasakojimą apie amžiną meilės ir kančios kovą.“
Krzysztofas Pastoras, „Stebuklingo mandarino“ choreografas: „B.Bartókas kartu su kitais XX amžiaus pradžios kompozitoriais novatoriais (tokiais kaip Igoris Stravinsky, Paulis Hindemithas, Maurice‘as Ravelis, Claude‘as Debussy, Richardas Straussas) išsiveržė iš tradicinio požiūrio į šokio meną.
„Stebuklingas mandarinas“ yra vienas labiausiai bauginančių kada nors parašytų kūrinių. Baleto muzika šokiruojančiai smurtinė ir erotiška. Tai išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo padariniai: to laikmečio kompozitorius veikė žmogiškųjų vertybių krizė, skurdas, socialinės nelygybės augimas. Muzika buvo išsakomas protestas prieš pasenusius idealus ir civilizacijos nežmoniškumą.“
Csaba Káelis, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ režisierius: „B. Bartókas atstovauja ne tik Vengrijai, bet ir visam pasauliui pasiūlydamas tam tikrą modernizmo kryptį, įkvėptą mūsų praeities šaknų. „Hercogo Mėlynbardzdžio pilis“ – nepaprastai jaudinantis kūrinys, atskleidžiantis moters ir vyro tapatybės, ryšių ir lūkesčių problematiką.
Šioje operoje kalbama apie dalykus, kurie yra gyvenimo pagrindas. Juos galėčiau apibrėžti ikonine žymaus vengrų rašytojo Frigyeso Karinthy citata: „Kaipgi galėtų vyras ir moteris vienas kitą suprasti?! Jie juk nori visiškai skirtingų dalykų: vyrai – moterų, o moterys – vyrų.“
B. Bartóko vienaveiksmiai kūriniai – baletas „Stebuklingas mandarinas“ ir opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ LNOBT scenoje bus pristatyti žiūrovams jau rugsėjo 28 ir 29 d. Ši neįprasta, skirtingus scenos žanrus jungianti premjera pradės naująjį teatro sezoną.
