Jis – Mandarinas, pagrindinis Bélos Bartóko baleto „Stebuklingas mandarinas“ personažas. Šį vaidmenį rugsėjo 27, 28 ir spalio 11 dienomis LNOBT vyksiančiai premjerai ruošia net keletas baleto artistų, o vienas jų – teatro žiūrovų (neslėpsime: labiausiai žiūrovių...) jau spėtas baleto spektakliuose įsidėmėti aukštas, atletiškas ir tuo pačiu vyriškai gracingas šokėjas Jonas Laucius.
Artistas teigia, kad berniukai drąsiau pravertų baleto mokyklos duris, jei geriau pažinotų šokėjus ir norėtų sekti jų pavyzdžiu lygiai taip, kaip kad būsimieji krepšininkai dabar svajoja užaugę prilygti Jonui Valančiūnui...
- Kada Jūs pirmą kartą gyvai išvydote baletą?
- Mano močiutė, pati šokusi dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, mane mažiuką dažnai vesdavosi į baleto spektaklius. Aišku, juose dažnai užmigdavau ir nieko konkretaus neprisimenu, nebent karštą šokoladą, kurio pasiprašydavau dar prieš spektaklį. Nepaisant to, išgirdus kai kurių baletų muziką dabar tarsi pro rūką atmintyje išnyra pavieniai spektaklių vaizdiniai. Turbūt kažkas pasąmonėje liko įrašyta...
- Ar močiutė ir į baleto mokyklą atvedė?
- Kai atėjo laikas leisti mane į mokslus, tėvai rinkosi tarp stiprios gimnazijos Fabijoniškėse ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, kurią baigusi mano močiutė. Išties jos iniciatyva atsidūriau baleto skyriaus moksleivių atrankoje, nors senelis tam prieštaravo: norėjo, kad sportuočiau, mokyčiausi Jėzuitų gimnazijoje ir siekčiau „rimtos“ profesijos.
Bet man padarė įspūdį meno mokyklos rūmų didingumas: prisiskaičius knygų apie Harį Poterį, jie atrodė tarsi magiškasis Hogvartsas – paslaptingų koridorių pilna burtininkų mokykla. Vėliau, kai prasidėjo brendimas ir kūnas ėmė keistis, ne kartą buvo kilusi pagunda atsisakyti baleto ir dairytis kito užsiėmimo.
Bet tada jau mano senelis tarė savo svarų žodį: „Jei pradėjai – nebesimėtyk, eik iki galo keliu, kurį pasirinkai“. Ir tikrai, kai pats galutinai apsisprendžiau – baleto klasėje pradėjo geriau sektis, prasidėjo pirmieji scenos pasirodymai, gastrolės, aplodismentai...
O tada keturiese: Eimantė Šeškutė, Jeronimas Krivickas, Karolis Šemetas ir aš – išvykome dvejų metų stažuotei į Ženevos šokio centrą Šveicarijoje. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas atskirai nuo tėvų. Sutikome šokio pedagogų iš įvairių pasaulio šalių, pavažinėjome po aplinkinių valstybių teatrus, dalyvavome artistų peržiūrose.
Vėliau sprendėme, ką daryti: buvo variantas dar metus pasimokyti Maurice‘o Béjart‘o įsteigtoje Rudra Béjart šokio mokykloje Lozanoje ir tuomet pretenduoti į garsiąją to paties choreografo vardo baleto trupę.
Tačiau apsisprendėme grįžti namo, į Lietuvą. Visi drauge atėjome dirbti į LNOBT, jau trejus metus čia šokame ir dėl to nė kiek nesigailime. Savoje trupėje visada geriau jautiesi, nei dirbdamas svetimos šalies teatre.
- Retas atvejis, kai baleto trupę papildo iškart trys lietuviai vyrai: jau porą metų iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos teatras nesulaukia nė vieno šokėjo vaikino. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad daugiau berniukų Lietuvoje norėtų mokytis baleto?
- Lietuvoje dar trūksta kultūrinio supratimo, kad baleto menas tinka ir vyrams, kad jie scenoje – pilnaverčiai menininkai, o ne balerinų kilnotojai. Stereotipas, kad baletas yra moteriškas menas, pas mus dar labai gajus.
Lietuvos berniukai, ekranuose stebėdami Joną Valančiūną, mieliau svajoja tapti gerais krepšininkais ir taip garsinti savo šalį. Mažam vaikui reikia pozityvaus pavyzdžio, į kurį jis galėtų lygiuotis. Reikia daugiau baleto meno reklamos.
Dar vertėtų suprasti, kad vaikui augant jo kūno fizinės proporcijos keičiasi. Aš, atėjęs į baleto mokyklą, tikrai nebuvau nei aukštesnis, nei lieknesnis už savo bendraamžius. O vienu metu kaip šokėjas netgi buvau ganėtinai apvalus...
Tad nereikėtų baimintis dėl savo figūros trūkumų, jeigu turite noro šokti. Nuolatinis fizinis darbas baleto klasėje įpratina rūpintis savo kūnu ir įdiegia taisyklingą laikyseną, tad pasimokyti šokio naudinga net tiems berniukams, kurie neketina tapti profesionaliais artistais.
- Kurie spektakliai Jums, kaip trupės solistui, tapo pirmaisiais?
- Pirmasis LNOBT scenoje atliktas vaidmuo buvo Princas baleto mokyklos „Pelenėje“. Princo amplua persekiojo ir atėjus dirbti į teatrą: iš pradžių gavau Karalaičio vaidmenį balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“, o tada Princo Zygfrydo vaidmeniu nėriau tiesiai į „Gulbių ežerą“...
Vėliau šokau baletuose „Bajaderė“, „Spragtukas“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ ir daugelyje kitų. Lankadamą „Korsare“ pradėjau repetuoti kaip trečios sudėties šokėjas, bet galiausiai atsidūriau pirmojoje ir be keitimų šokau visuose premjeriniuose spektakliuose. Streso buvo, bet tokie išbandymai artistams padeda užaugti.
Dar šoku Mėlynąjį paukštį balete „Miegančioji gražuolė“, su kuriuo mūsų trupė jau gastroliavo ir šį rudenį vėl gastroliuos Kinijoje. Jo vaidmuo man gerai pažįstamas nuo mokyklos Šokio teatro laikų.
- Spektaklius, kuriuos vardijote, galima vadinti klasikiniais baletais. Esate labiau klasikos plano šokėjas?
- Išties klasikinis baletas man galbūt artimesnis, nors nesibaidau ir šiuolaikinių kūrinių pastatymų: šokau Mauro Bigonzetti spektaklyje „Piaf“, Martyno Rimeikio spektakliuose „Visur kur mes nebuvom“ ir „Procesas“. O dabar laukia Mandarinas iš „Stebuklingojo mandarino“, kurį stato LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras.
Premjeros braižas iš dalies primena ankstesnius K. Pastoro pastatymus, bet turi ir netikėtų bruožų. Sakyčiau, šį kartą choreografas ypatingai akcentuoja personažų charakterius ir jų stotą.
- Baletas „Stebuklingas mandarinas“ po pasaulinės premjeros sukelto skandalo Kelne 1926 m. buvo uždraustas kaip amoralus. Ar žiūrovą, gyvenantį kone šimtmečiu vėliau, jame kas nors gali šokiruoti?
- Spektaklio personažai yra naktinio miesto gatvių gyvenimo atstovai: parsidavinėjanti mergina, jos klientai, suteneriai, pasiryžę kiekvienam nesumokėjusiam perrėžti gerklę... Todėl šiame balete smurto scenų daugiau nei meilės duetų, nors pastarųjų taipogi netrūksta. Štai Mandariną suteneriai daug kartų mėgina nužudyti, bet meilė ir galinga aistra moteriai padaro jį neįveikiamu.
- Taigi žiūrovų laukia dinamiškas scenos reginys?
- Kovų scenos choreografiją išties padaro įdomesnę. Suvaidinti, kad kauniesi, balete nėra taip paprasta kaip iš šono gali pasirodyti. Prireikia daug choreografinės išmonės ir geros žingsnelių technikos, kad tokia scena nenusiristų iki vulgariai imituojamų muštynių.
„Stebuklingo mandarino“ meilės duetai taipogi visiškai kitokie, nei lyriniuose baletuose. Vietoj pakylėtos meilės čia – stipri žemiška aistra. Išvydęs baleriną, einu tiesiai link jos, neieškodamas aplinkinių kelių... Spektaklis nebus ilgas, tačiau itin koncentruotas. Jį galėsite žiūrėti kaip detektyvą, nuo kurio nėra kada atitraukti akių.
- Ko choreografas pageidavo iš Jūsų vaidinamo personažo?
- Mandarinas – žmogus iš Rytų, didinga figūra, priklausanti senai gilių šaknų kultūrai. Privalau tai prisiminti darydamas kiekvieną judesį ir net ramiai stovėdamas scenoje, kad žiūrovas iškart pajustų, kuris iš vyrų čia stipriausias. Pasirodęs maždaug spektaklio viduryje, lieku scenoje iki pat „Stebuklingo mandarino“ finalo.
Ne vieną gąsdina kalbos, kad atėję į LNOBT jauni šokėjai metų metus „neišlipa“ iš kordebaleto gretų. Jūsų istorija priešinga: vos trys sezonai teatre – ir jau visa puokštė svarbių vaidmenų...
Turbūt atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Šokėjo profesijoje reikia ir sėkmės, ne viską lemia vien darbas. Bent mūsų trupėje nebėra griežto artistų skirstymo į solistus ir kordebaletą: visi gali bandyti ruošti solines partijas ir demonstruoti pasiektą meistriškumą.
Jei pavyks – anksčiau ar vėliau jie tuos vaidmenis scenoje atliks. Sudėtingiau būna tada, kai dėl traumų vaidmenį parengusių artistų išvis nebelieka ir per kelias dienas ar savaitę tau tenka išmokti naują vaidmenį. Siekdamas tobulėti, tokių progų negali praleisti. Praėjusio sezono pabaigoje netikėtų įvedimų turėjau nemažai.
- Nepaisant to, vietoj vasaros atokvėpio pasirinkote „Graiko Zorbos“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre...
- Šis baletas visada mane žavėjo, iš vyresnių kolegų esu girdėjęs apie jį daug gražių atsiliepimų. Be to, norėjosi padirbėti su rusų kilmės amerikiečių choreografu Lorca Massine. Tikėjausi, kad po sezono užteks jėgų dar vienai premjerai, tačiau kūnas, kaip sako šokėjai, „pradėjo byrėti“: ruošdamas Džordžo vaidmenį, repeticijoje gavau kelio traumą.
Laimė, po medicinos tyrimų paaiškėjo, kad diagnozė nėra pati blogiausia, kokia galėjo būti. Tiesiog teko padaryti trijų savaičių „pauzę“ ir paaukoti „Graiko Zorbos“ premjerinius spektaklius, kad išsigydęs galėčiau pradėti naują teatro sezoną Vilniuje.
- Ar baisu grįžti į baleto repeticijų salę po traumos? Kaip save saugote?
- Baisiausios būna pirmosios valandos iškart po nelaimės, kai apimtas lengvos panikos galvoje pradedi dėlioti gyvenimo planus iš naujo. Išgirdęs gydytojų verdiktą jau daugmaž supranti, kada pajėgsi grįžti scenon, logiškai skaičiuoji, kuriems būsimiems spektakliams dar spėsi pasiruošti, o kuriems – nebe...
Po pertraukos pradėjęs repetuoti, tampi atsargesnis: stengiesi formą atgauti pamažu, prieš repeticijas ilgiau apšildai raumenis, vengi pavojingų judesių... Atidžiau apgalvoji kiekvieną šokio elementą, kad tinkamai atliktum iš pirmo karto ir nereikėtų vargti kartojant. Jau nebeužsuku į teniso kortus, nors šiai sporto šakai esu neabejingas: nesinori be reikalo rizikuoti...
Nepaisant to, kas rytą nubudęs pirmiausiai patikrinu savo koją, kad įsitikinčiau, ar jai viskas gerai.
- Jūsų širdies draugė Giedrė Dapkutė baleto trupę paliko po pirmojo savo sezono teatre. Nebandėte jos sugrąžinti scenai?
- Giedrė patyrė sudėtingą traumą trupės gastrolių po Kiniją metu ir suprato, kad artimiausiais metais vargiai begalės pretenduoti į didesnius scenos vaidmenis. Ji pati apsisprendė. Jau įstojo studijuoti pradinio ugdymo pedagogikos ir sėkmingai darbuojasi privačiame vaikų darželyje, kuriam vadovauja mano mama.
Tačiau šeimoje yra kita balerina – mano sesuo Viltė Lauciūtė. Ji šįmet – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus abiturientė, jai puikiai sekasi. Padėjau jai mokyklos egzaminų sesijoje pristatyti šokio duetus. Dar metai, ir Viltė greičiausiai taps mūsų teatro baleto trupės nare.
Turiu ir du jaunesnius broliukus: vienas – darželinukas, kitas pradeda lankyti pirmą klasę. Mūsų su Vilte pėdomis jie greičiausiai nepasuks, nes esame sutarę, kad šeimoje užteks dviejų baleto šokėjų. Bet mama dabar rengiasi mums visiems padovanoti dar vieną šeimos narį – pagranduką, ir kas žino, ar paūgėjęs jis nepanorės tapti baleto artistu...
