„Rusiškas romanas“, parašytas Mindaugo Karbauskio vadovaujamo Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro trupei, apdovanotas Rusijos prestižiškiausiu teatro apdovanojimu Auksine kauke kaip metų geriausias dramaturgijos kūrinys, pasakoja apie rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828–1910 m.) šeimos peripetijas ir paskutinius rašytojo gyvenimo mėnesius. Dramos centre – klasiko žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas tapus pasaulinio masto genijaus žmona. Sofjos istorija spektaklyje susipina su L.Tolstojaus personažų, pirmiausia – Anos Kareninos, literatūrine linija.
Pagrindinius vaidmenis „Rusiškame romane“ sukūrė Nelė Savičenko ir Jelena Bogdanovič (Sofja Tolstaja; Nelabasis), Valentinas Novopolskis (Levas Tolstojus), Viačeslavas Lukjanovas (Levinas), Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova (Kiti), Jevgenija Gladij, Inga Jankauskaitė (Ana Karenina), Andrius Darela, Vytautas Anužis (Čertkovas).
Kompozitorius – Antanas Jasenka.
Aprėpia įvairias temas
Tęsdamas komplimentus M.Ivaškevičiui, O.Koršunovas priminė anksčiau jau dirbęs su šio dramaturgo kūriniais, tarp jų – didelio populiarumo sulaukusiu „Išvarymu“.
„Maniau, jog atsitiktinumas, kad spektakliai pavyksta: viską padariau aš, o M.Ivaškevičius tik šiaip kažką parašė. Ir tik po šio spektaklio supratau, koks galingas dramaturgas Marius.Tokio dramaturgo mes neturėjome.
Beje, kai skaitai pjesę, šito nesupranti. Bet kai pradedi statyti spektaklį, iš jos pradeda lįsti klodų klodai. „Rusiškas romanas“ – daugiasluoksnė, daug temų aprėpianti pjesė“, – tikino O.Koršunovas.
Vardydamas jos klodus, režisierius dėstė: pjesė nagrinėja, kaip kūryba susipynusi su gyvenimu ir kaip gyvenimas veikia kūrybą; kalba apie moterystę ir tai, ką moteriai reiškia gyventi su genijumi, o genijui – su moterimi; analizuoja politines temas, kurios tampa ypač aktualios šiandien, kai Europoje kyla radikalios dešinės banga, valdžioje įsitvirtina nacionalinis populizmas.
„Matome, kaip griūva Europa tuo pačiu pagrindu, kuriuo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mes akivaizdžiai gyvename priešfašistinį laikotarpį, – gąsdino O.Koršunovas. – Ta prasme L.Tolstojaus mintys apie blogį, kuris yra valstybėje, apie patriotizmo ydinguosius aspektus, apie blogį, kai Bažnyčia diktuoja valstybės ideologiją, o valstybei Bažnyčia yra ginklas, labai aktualios.“
Specialiai Lietuvoje statomam „Rusiškam romanui“, O.Koršunovo paprašytas, M.Ivaškevičius sukūrė naują herojų – Vladimirą Čertkovą, vieną fanatiškiausių L.Tolstojaus sekėjų, „tolstojininkų“, kurio portretą ant sienos buvo pasikabinęs pats rašytojas. Šis personažas spektaklį išveda į minėtą labai aktualią politinę temą.
O.Koršunovui įdomu, kaip į spektaklį reaguos Rusija ir ar kvies jį į festivalius.
„Yra bent dvi scenos, kurios niekaip negalėtų pereiti rusiškos cenzūros. Jei „Rusiškas romanas“ šitaip būtų pastatytas Maskvoje, tave ištiktų Kirilo Serebrenikovo, o ne Auksinės kaukės likimas...“ – šmaikštavo O.Koršunovas, kreipdamasis į M.Ivaškevičių.
Trupė išalkusi vaidmenų
Spektaklis kurtas ilgai, kūrybos procesas truko bene dvejus metus.
„Tokios medžiagos negali statyti greitai. Tai dvasingas, gilus, sudėtingas spektaklis ir, manau, daug ką jis sujaudins“, – kalbėjo režisierius.
Jis labai džiaugėsi Lietuvos rusų dramos teatro trupe: „Noriu pasakyti, kad Rusų dramos teatro trupė unikali – taip susiliejo, taip dirbo! Atėjau kartą patikrinti, kaip repetuoja savarankiškai, ir buvau pritrenktas: aktoriai dirbo visa koja! Jokiame kitame teatre to nemačiau.“
„Rusiško romano“ kelionę į Lietuvos sceną prisiminė ir M.Ivaškevičius: „Daugiau kaip prieš dvejus metus gavau tuomečio teatro vadovo Jono Vaitkaus pasiūlymą statyti šią pjesę Rusų dramos teatre, tačiau su kitu režisieriumi. Pasiteiravau, ar negalėčiau pabandyti pakalbinti O.Koršunovo. J.Vaitkus palaimino.
Kelias buvo toks ilgas, kad spektaklis negali būti blogas. Per daug įdėta darbo, pastangų. Labai svarbu ir tai, kad tai vyksta šiame teatre, nes, man atrodo, teatro trupė labai alkana – turbūt nėra kito tokio teatro Vilniuje, kuriame žmonės su tokiu alkiu žiūrėtų į galimybę statyti šią pjesę jų teatre.“
Ar pavyks vyrams suprasti moterį?
Pagrindinį Sofjos Andrejevnos vaidmenį sukūrė kviestinė aktorė Nelė Savičenko, kuriai vien rusiškai vaidinti buvo iššūkis, ką jau kalbėti apie patį personažą.
„Keliais žodžiais apibūdinti tokį daugiabriaunį personažą itin sudėtinga. Ką reiškia jau vien tai, kad Sofja buvo viešai paskelbta labiausiai nevykusia iš genijų žmonų? Kaip jai reikėjo gyventi? Ir kaip jaustis, kai vyras, kurį ji myli, iš jos atimamas, verčiamas pranašu, Jėzumi Kristumi? O kur dar trylika vaikų, rūpinimasis visu dvaru?
Sunkūs, prieštaringi vidiniai dalykai, ambicingas charakteris... Man patinka tokie kapitaliniai vaidmenys – juos kuriant visada yra ką veikti“, – kalbėjo N.Savičenko.
Kita kviestinė aktorė – Inga Jankauskaitė – spektaklyje kuria Anos Kareninos vaidmenį. Ingai dažniausiai tenka vaidinti istorinius personažus, todėl ir apie Aną Kareniną ji negali galvoti kaip apie moterį, kurios niekada nebuvo: „Jos didžiausia nelaimė ta, kad ji įkalinta romane, ji negali sugalvoti sau naujo likimo. Būti įkalintam ir bandyti atsakyti į klausimus, kas yra aistra, meilė, kas yra auka, kas egoizmas, kas pavydas – visi šie dalykai, ta amžina tema yra jos pragaras ir košmaras. Ji pasirenka išeitį – mirtį. Ar tai išeitis, ar ne, didelis klausimas.
Šiaip ar taip, man įdomu, kad šiais laikais vėl tampa madinga gilintis į moterį ir kad to imasi vyrai – rašo pjeses, stato spektaklius, bando visais įmanomais būdais ją suprasti. Gražios pastangos. Bet nesuprasite! Nes tai ir liks amžina paslaptis.”
Redaktoriaus paslaugų neprireikė
„Rusiškas romanas“ – pirmasis M.Ivaškevičiaus kūrinys, parašytas ne lietuviškai, o rusiškai. Tai jam buvo tam tikras iššūkis.
„Jaunystėje būta tam tikrų bandymų – pjesė „Malyš“ parašyta pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai, bet ten ne tas mastas. Dabar rėmiausi daugeliu dokumentų, L.Tolstojaus dienoraščių, „Anos Kareninos“ ištraukomis, kitais šaltiniai, tad pagalvojau, kad versti juos į lietuvių kalbą, o po to vėl į rusų būtų kvaila, todėl nutariau pabandyti rašyti rusiškai. Pavyko!” – džiaugėsi M.Ivaškevičius, kad jo vertėjas į rusų kalbą ir redaktorius Georgijus Jefremovas nelabai prie ko turėjo prikibti.
Vadovas po „Rusišką romaną“
Režisierius O.Koršunovas mano, kad, norint perprasti „Rusišką romaną“, pravartu prieš spektaklį perskaityti „Aną Kareniną“ ar bent peržiūrėti romano ekranizaciją.
M.Ivaškevičiaus manymu, spektakliui suvokti nebūtina specialiai gilintis į L.Tolstojaus gyvenimo ir kūrybos peripetijas. Vis dėlto jis parengė savotišką vadovą, palengvinantį žiūrovui pažintį su „Rusišku romanu“.
Skaityti prieš pirmąjį veiksmą
„Visos laimingos šeimos yra panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“ – tai L.Tolstojaus frazė, kuria prasideda jo romanas „Ana Karenina“. Tik pati Ana Karenina ir jos dramatiškas blaškymasis tarp seno nemylimo vyro ir jauno mylimo karininko romane pasirodys gerokai vėliau. Iš pradžių ten vyksta kitas aistrų rebusas: meilės trikampis tarp dvarininko Levino, kunigaikštytės Kiti ir to paties jaunojo karininko Vronskio.
Levinas myli Kiti, bet Kiti įsimylėjusi Vronskį ir atmeta Levino pasiūlymą tekėti už jo. Ši Levino ir Kiti santykių linija eina per visą romaną, baigiasi vestuvėmis, pirmaisiais jaunos poros vargais ir džiaugsmais ir iš esmės tampa tos laimingos šeimos pavyzdžiu ir įmanomybe, priešingybe toms dramoms ir netgi tragedijoms, kurios vyksta Kareninų ir kitose šeimose.
Ši linija vienintelė iš visų romane yra itin autobiografiška. Levinas - tai jaunas L.Tolstojus, o Kiti – jo žmona Sofja. Taip viskas jiems prasidėjo. Maždaug vis dar taip buvo tuomet, kai L.Tolstojus rašė „Aną Kareniną“.
Bet mes turime galimybę pažvelgti gerokai toliau į priekį: į ką ši šeima transformavosi beveik po pusšimčio metų. Kaip atrodo ta jų šeiminė laimė nuėjus drauge tokį ilgą kelią
Skaityti prieš antrąjį veiksmą
Būtent tada, kai L.Tolstojus rašė „Aną Kareniną“, įvyko jo garsioji krizė: dvasinis lūžis. Ėmęs smerkti dogmatišką Stačiatikių bažnyčią ir prabangų elito gyvenimą, jis puolė į Dievo ir teisingesnio pasaulio paieškas. Už savo viešai skelbiamas idėjas buvo oficialiai atskirtas nuo Bažnyčios, o rusų valdžia žvelgė į jį su baime ir neapykanta.
Aplink jį ėmė burtis jauni sekėjai, „tolstojininkai“, iš kurių fanatiškiausias ir labiausiai atsidavęs buvo Vladimiras Čertkovas. Tarp šeimos ir „tolstojininkų“ prasidėjo kova dėl L.Tolstojaus. Pačiame viršuje vyko šių dviejų priešiškų stovyklų lyderių, V.Čertkovo ir Sofjos, dvikova, žemesniu lygiu – L.Tolstojaus vaikų tarpusavio kovos. Didžioji šeimos dalis palaikė motiną, išskyrus jauniausiąją dukterį Sašą ir anksti mirusią Mašą.
Šio tragiško mūšio laukas buvo Tolstojų namai – jų dvaras Jasnaja Polianoje. Ir čia jau Sofjos meilė, pavydas iki pamišimo, grasinimai ir netgi bandymai nusižudyti buvo toli toli nuo tos idiliškos Kiti ir Levino meilės; visa tai labiau priminė Anos Kareninos dramą, atvedusią ją iki savižudybės puolant po traukiniu.
Taip garsusis romanas atkeršijo savo autoriui, padarydamas jo paties šeimą nelaimingesnę už visas aprašytąsias.
