Bežodžius, fizine kūno raiška paremtus pasirodymus kuriantis zelandietis stengiasi, kad jo darbai būtų suprantami ir europiečiui, ir pietiečiui. Šiais metais „Naujojo cirko savaitgalyje“ Thomas Monckton pristato savo darbą „Kaulai“, kurį bus galima išvysti rugsėjo 7, 8 ir 9 dienomis Vilniaus „Menų Spaustuvės“ kišeninėje salėje.
– Kaip prasidėjo jūsų, kaip naujojo cirko artisto, kelias?
– Būdamas aštuonerių metų išmokau žongliruoti – tai tapo vienu iš dalykų, paskatinusių susidomėjimą cirku ir norą lavintis šioje srityje. Augau kartu su keturiais vyresniais broliais, kurie buvo tarytum nuolatinis linksmybių šaltinis, atvedęs mane į juoko ir komedijos pasaulį.
Studijavau cirko mokykloje Naujojoje Zelandijoje, tačiau norėjau iš savo karjeros išspausti daugiau, negu tuo metu man galėjo pasiūlyti cirko arena gimtinėje, todėl išvykau į Paryžių studijuoti fizinio teatro. Ten aš sutikau keletą suomių, kurių padedamas integravausi į mažą, bet klestinčią naujojo cirko sceną Suomijoje.
– Studijavote cirką Naujojoje Zelandijoje – savo gimtinėje – ir fizinį teatrą Prancūzijoje. Kaip galėtumėte apibūdinti savo studijų metus? Kokie yra skirtumai tarp zelandiečių ir prancūzų požiūrio į scenos menus?
Naujoji Zelandija ir Prancūzija yra visiškai atskiri pasauliai – ir tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
Pirmiausia, laikas praleistas cirko mokykloje Naujojoje Zelandijoje man buvo savotiška utopija. Užaugau mažame miestelyje, Patea, kuriame gyvena apie 2000 žmonių. Nors ten praleidau tikrai puikią vaikystę, tačiau buvau įsitikinęs, kad esu vienintelis vaikas, kuris užaugęs nori būti cirko artistu. Kai išsikėliau į pietinę salą ir turėjau galimybę kiekvieną dieną lankytis cirko mokykloje, kupinoje panašiai kaip ir aš mąstančių žmonių bei žaisti su cirko įranga, jaučiausi laimingas ir atradęs savo vietą. Tai buvo puiki patirtis.
Atvykus į Paryžių, patirtys buvo kitokios. Atvykau visiškai nežinodamas, kaip išgyventi ir susidoroti su iššūkiais viename svarbiausių Europos miestų. Iš pradžių miegodavau medžiuose arba krūmuose, po to persikėliau į gyvenamąją vietą, kuri priklausė abejotina psichine būkle pasižyminčiam buvusiam kariškiui, po to sekė gyvenimas palapinėje, Paryžiaus priemiesčiuose, kol galiausiai apsigyvenau su bendramoksliais.
Mokslai buvo intensyvūs, bet tai man padėjo užmegzti daug kontaktų su žmonėmis iš viso pasaulio. Su kai kuriais iš jų dar ir dabar, praėjus dešimčiai metų, susitinkame ir dirbame.
Prancūzijoje menas yra itin gerbiamas, kadangi jis yra viena iš šalies identiteto dalių. Naujoje Zelandijoje publika yra labai draugiška ir svetinga, šilta, tuo tarpu Prancūzijoje ji yra labiau patyrusi ir linkusi apmąstyti tai, ką matė, ieškoti prasmių.
Manau, kad tai yra vienas iš lemiamų veiksnių svarstant, kokią prieigą pasirinkti kuriamam darbui ir kokius elementus įtraukti į pasirodymą. Prancūzams svarbi pasirodymo koncepcija, o zelandiečiams – kad būtų smagu.
– Kritikai jūsų darbus įvardija kaip šiuolaikinio šokio, cirko ir klounados mišinį, kuriame nereikalinga šnekamoji kalba – kalba kūnas. Kaip pats ėteapibūdintum savo stilių?
– Dažniausiai pats savo darbus apibūdinu kaip fizinę komediją, kadangi fiziškumas ir komiškumas yra to, ką aš kuriu, varomoji jėga. Tikriausiai mane būtų galima apibūdinti kaip šiuolaikinį klouną, bet esu linkęs žodį klounas palikti už savo apibūdinimo ribų, kadangi dauguma atvejų tai yra žmones klaidinantis žodis.
- Į Naujojo cirko savaitgalį atvykstate su pasirodymu „Kaulai“, sukurtu naudojantis minimalia įranga bei priemonėmis. Iš kur sėmėtės įkvėpimo šiam pasirodymui?
– Norėjau ištirti pačią klounados ir cirko žaliavą – kurti šiuolaikinio cirko klouno šou pasitelkiant pačią dalyko esmę, kvintesenciją. Tai buvo savotiškas asmeninis iššūkis – sukurti kažką iš nieko, arba naudojantis labai minimaliais dalykais.
Repeticijų metu kartu su bendraautore Gemma Tweedie nuo klounados ir cirko studijų atsispyrėme į platesnės ekspresijos paieškas. Pasirodymas tapo gyvenimo studija, nagrinėjančia meilės ir mirties, grožio ir žiaurumo, žmonijos pabaigos klausimus. Palietėme sudėtingus, didelį dramatinį svorį turinčius klausimus, bet juos reiškiame lengva ir komiška maniera, pasitikėdami ne verbaline kalba.
– „Kaulai“ atrodo lyg savotiška žmogaus kūno galimybių laboratorija. Ką pačiam reiškia kūnas ir jo potencialas?
– Kūnas yra vienas pagrindinių ingredientų recepte, kuris plečiasi iki begalybės į visas erdvės ir laiko puses bei įtraukia į save viską, kas egzistuoja. Viskas, ką tu darai ir ko tu nedarai neišvengiamai paveiks tą receptą amžiams.
– Pastaruoju metu su „Kaulais“ ir kitais savo darbais intensyviai keliaujate. Kokias šalis teko aplankyti ir kaip skiriasi publika bei jos reakcijos skirtinguose pasaulio kraštuose?
– Neseniai teko lankytis Rumunijoje, Estijoje ir Belgijoje. Su „Kaulais“ (Only Bones) teko lankytis vienuolikoje skirtingų šalių, tarp kurių yra ir Meksika bei Gajana.
Kiekvienoje šalyje publika yra skirtinga ir mėgaujasi skirtingais pasirodymo elementais. Vienai publikai labiau patinka prisodrinta juoko potencialo šviesioji „Kaulų“ pusė, kita publika pasineria į prasmių ir vidinių konceptų paieškas.
Kiekvienas pasirodymas – lyg maža staigmena, kadangi nežinai, kokia publika bus šį kartą. Nors ir puikiai žinau savo pasirodymą, tačiau kiekvieną kartą, atrodo, įvyksta skirtingi dalykai. Čia slypi gyvo atlikimo grožis.
