Šių metų festivalio įvykis jau aiškus: A.Grigorian. Lietuvė – pirmoji šio festivalio sensacija: gimė žvaigždė. A.Grigorian šimtmečio balsu užkariavo Zalcburgą.
Tokios eilutės pasipylė pasaulio internetinėje žiniasklaidoje po šeštadienį Zalcburgo festivalyje įvykusios Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjeros, kurią režisavo italų teatro korifėjus Romeo Castellucci.
Šio menininko darbai buvo ne kartą rodyti Vilniuje, „Sirenų“ festivalyje. 2012 metais dėl jo spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ kilo triukšmas Lietuvoje.
Net Seimas svarstė, ar nevertėtų spektaklio uždrausti. Mat vienoje jo scenų į Kristaus paveikslą buvo neva mėtomos fekalijos.
Pagrindinę naujojo R.Castellucci spektaklio heroję – biblinę žydų princesę Salomėją – įkūnijo 37 metų lietuvė A.Grigorian.
Po premjeros dauguma kalbėjo tik apie 37 metų Asmik. Jai publika sukėlė ilgiau kaip dešimt minučių trukusias ovacijas, o 57 metų R.Castellucci prieš ją atsiklaupė.
Šimtas užburiančių minučių
„Tokios „Salomėjos“ dar nematėme ir negirdėjome“, – pareiškė „Salzburger Nachrichten“ apžvalgininkas.
A.Grigorian jau pernai Zalcburgo festivalyje sudėtingu Mari vaidmeniu XX a. šedevre „Voceke“ parodė, ką sugeba, ir tapo viena festivalio numylėtinių.
Tačiau tai nebuvo vaidmuo, galintis per vieną vakarą katapultuoti artistę į operos Olimpą, kaip visi recenzentai dabar tvirtina apie Asmik Salomėją.
Ši viena kertinių muzikinio moderno soprano partijų reikalauja iš dainininkės skirtingiausių vokalo spalvų ir galingo, atsparaus gigantiškam orkestrui balso.
Iš A.Grigorian to neatimsi. Prie artistės talentų pridėjus R.Castellucci magiją ir tobulą Vienos filharmonijos orkestro, diriguojamo Franzo Welserio-Mösto, griežimą, sėkmė buvo neišvengiama.
Pasak „orf.at“, iš pradžių kiek stelbta režisūros efektų solistė vis labiau skverbėsi į pirmąjį spektaklio planą tiek dainavimu, tiek ir vaidyba.
„Ji paprasčiausiai yra beprotiškai puiki: Salomėja iš kūno ir kraujo. Jos tviskantis šviesus sopranas permuša visus štrausiško orkestro ekscesus, o piano skamba gundomai lengvai.
Tačiau kai ji pareikalauja žemajame registre Johanano galvos, šiurpas pereina per kūną.
Apvilkta balta suknia su ryškiai raudonomis dėmėmis ji juda milžiniškomis, beveik tuščiomis auksinėmis scenos grindimis ir viešpatauja – gestais, žingsniais, žvilgsniais, žadą atimančia vokalo jėga“, – dalijosi įspūdžiais „BR Klassik“.
Kritikai buvo vieningi
Anot kritikų, Asmik įkūnijo mūsų laikų Salomėją – čia paaugliškai įžūlią ir erzinančią, čia tikrą įsiutusį keršto angelą, suteikdama savo herojai netikėtų naujų spalvų.
„Lietuvių sopranas jaudinamai perteikė geidulingosios Salomėjos dvasios kančias vaidybos niuansais, kuriuos nužymėjo režisierius R.Castellucci.
Kita vertus, tokiam temperamentingam talentui kaip ji neįmanoma nurodinėti – neabejotinai savo vaidmenį čia atliko ir intuicija, įsijautimas į partiją“, – svarstė „Spiegel Online“.
Kritikai buvo vieningi: 37 metų dainininkė savo balsu, vaidyba, išvaizda premjeroje nustelbė visus.
„Matyt, tai akimirka, kurią minėsime daugelį metų, kalbėdami apie A.Grigorian tapsmą aukščiausios lygos dainininke, kaip iki šiol minime A.Netrebko legendinę Doną Aną 2002 metų Zalcburgo festivalyje, kalbėdami apie jos tarptautinį proveržį“, – spėjo „Salzburg24.at“.
Šventė dvigubą sėkmę
R.Castellucci neabejotinai daug prisidėjo prie „Salomėjos“ triumfo savo poetiška ir mįslinga biblinės istorijos pagal Oscarą Wilde‘ą interpretacija.
Anot žiniasklaidos, spektaklis šventė dvigubą sėkmę – ne tik dėl efektingo A.Grigorian pasirodymo, bet ir dėl drąsios inscenizacijos. O 1905 metų revoliucingas R.Strausso šedevras, įkūnijęs siaubą ir aistrą audringa, jaudinama muzika, reikalauja drąsos iš režisieriaus.
R.Castellucci vaizdiniai turbūt ne vienam žiūrovui atėmė žadą. Pavyzdžiui, pranašo Johanano vidinę jėgą spektaklyje simbolizavo išbėgęs gyvas juodas žirgas.
Uolose iškaltą buvusį didžiulį jojimo maniežą „Felsenreitschule“ – vieną iš pagrindinių festivalio vietų – režisierius pavertė intymia klaustrofobiška erdve, kurioje būriuojasi juodai vilkintys vyrai išdažytais veidais, guli lavonai plastikiniuose maišuose.
Mistiku vadinamas režisierius įkalino biblinę princesę tarp pilkų akmenų, niūrių figūrų ir juodų šešėlių be vilties ištrūkti. Užuot šokusi Erodui aistringąjį septynių skraisčių šokį, Salomėja sustingsta embriono poza, o bučiuoja ji ne nukirstą Johanano galvą, bet orą virš jo nukirsdinto kūno.
Kalbama, kad R.Castelluci savo vizijas kūrė klajodamas po psichoanalizės lankas. Kaip paprastai, jis ėmėsi ne tik operos režisūros, bet ir kūrė jai scenografiją, kostiumus, apšvietimą.
„Salomėjos“ premjerą iš Zalcburgo pamatė milžiniška auditorija. Ją tiesiogiai transliavo Austrijos televizijos ORF 2 kanalas, be to, ji buvo rodoma Zalcburgo centrinėje aikštėje Kapitelplatz tūkstantinei auditorijai.
Siekia to, ko niekas nedarė
A.Grigorian jau pakviesta įkūnyti Salomėją ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre.
Per artimiausius tris sezonus ji dainuos pagrindines partijas dar keturiuose elitiniuose pasaulio teatruose – Milano „La Scala“, Londono karališkajame „Covent Garden“ teatre, Paryžiaus Bastilijos ir Vienos valstybinėje operose.
Debiutas „La Scala“ – jau kitą gegužę. Lietuvė čia pasirodys Ericho Korngoldo operoje „Miręs miestas“.
Asmik teigė anksčiau nekėlusi sau tikslo dainuoti didžiausiose pasaulio scenose.
„Galbūt todėl, kad jose buvau nuo pat vaikystės, kai keliaudavau su tėčiu ir su mama (legendiniais dainininkais Gehamu Grigorianu ir Irena Milkevičiūte – Red.).
Kai tėtis išėjo, dainavimas tose scenose įgijo kitokią prasmę, daug dalykų man pasidarė svarbūs. Žinau, kad mano tėvams be galo gera žinoti, kad būsiu ten. Tikiu, kad ir tėtis kažkur aukštybėse manimi didžiuojasi“, – atviravo solistė.
Jos nuomone, patekti į didžiąsias scenas nėra labai sunku – gerokai sunkiau jose išlikti ir būti savimi: padaryti tai, ko dar niekas nedarė.
