„Dainavimas – didžiausias mano gyvenimo netikėtumas“, – sakė Ph.Jaroussky. Pasaulio melomanai šiandien jo klausosi prestižinėse scenose, iš kelių dešimčių garso plokštelių, DVD įrašų ir ištisą parą visur, kur tik veikia „YouTube“ tinklas.
Pritardamas artisto sėkmei už Žemės orbitos ribų skrieja net asteroidas „Jaroussky 332183“.
Vilniuje Ph.Jaroussky koncertavo su savo suburtu baroko orkestru „Ensemble Artaserse“ ir vengrų sopranu Emoke Barath. Išskirtinį koncertą surengė „Vilniaus festivaliai“ savo 15 metų veiklos proga.
Gyvas gamtos reiškinys
Prieš du dešimtmečius Ph.Jaroussky pakeitė savo muzikinės karjeros kryptį. Ne vienus metus grojęs smuiku prancūzų dainininkas nutarė lavinti balsą. Tokiu sprendimu Paryžiaus konservatorijos pedagogai abejojo. Tačiau jis buvo reikšmingas. Ph.Jaroussky – vienas iš vos kelių taip intensyviai koncertuojančių kontratenorų pasaulyje.
Dainuoti yra žmogiška. Tačiau sekmadienio vakarą klausydamasis iš vyro lūpų sklindančio neįprastai aukšto balso nejučia stebėjaisi gyvu gamtos reiškiniu. Prancūzų kontratenoras dainavo taip aukštai, kaip geba berniukas arba moteris.
Įprastu vyrišku balsu kalbantis Ph.Jaroussky muzikoje peržengė lyties ribas.
Vakaro solistai atliko baroko arijų ir duetų iš Georgo Friedricho Handelio operų „Rodelinda“, „Ariodantas“, „Julijus Cezaris“, „Rinaldas“, „Kserksas“. Kontratenoras atliko dainininkams kastratams skirtas partijas.
Supo vyrai ir moterys
Angelų balsais vadinti dainininkai kastratai XVII–XVIII a. klestėjo Italijoje ir kituose Europos kraštuose. Didelę jų bangą paskatino ne madinga baroko opera, su kuria šiandien tapatinama kastratų šlovės epocha, bet XVII amžiaus Italiją alinusi ekonominė krizė.
Medicinos procedūrai buvo ryžtamasi dėl materialiai aprūpintos ateities sau ir brolių bei seserų gausiai šeimai.
Prieš lytinę brandą berniukams atlikta operacija lėmė kitokį fiziologinį vystymąsi – dėl pažeistos hormonų pusiausvyros ilgiau augdavo kaulai. Todėl publiką kerėjo ne tik aukštas jų balsas, bet ir galingas stotas. Kastratams vystėsi neįprastai didelė krūtinės ląsta, o gerklos ir balso stygos keitėsi lėtai ir buvo galingos. Jų dinaminė skalė irgi buvo išskirtinė – nuo pianissimo iki fortissimo.
Šie dainininkai gyveno spalvingą intymų gyvenimą – apsupti moterų ir vyrų, nepaisant vaikystėje atliktos sėklidžių šalinimo operacijos.
Šių dienų kontratenorų balsai dėl suprantamų priežasčių nėra tokie galingi. Tačiau dainuodamas natūraliai aukštai Ph.Jaroussky suteikė progą įsivaizduoti kastratų kurtą muzikinį įspūdį.
Pradžioje buvo balsas
Koncerto pradžioje jaudino vien solisto balsas – neįprastai skaidrus, nežemiškas, saldus be jokio sacharino. Klausai ir regai kiek apsipratus, skleidėsi muzikavimo meistrystė.
Ph.Jaroussky arijas ir duetus atliko subtiliai, kai kur net kukliai, tačiau su visa kastratų partijoms būdinga „pirotechnika“. Dar labiau įstrigo lyriškos operų arijos (Ariodanto arija „Scherza infida“, Orfėjo arija „Ho perso il caro ben“). Jas solistas atliko subtiliai ir jaudinamai, kerėdamas vos girdimomis melodijų viršūnėmis.
Daug gabių solisčių klausiusiems sostinės melomanams nuostabą kėlė ir scenos partnerė – sopranas E.Barath.
Ji dainavo grakščiai, virtuoziškai, kai kur itin ekspresyviai (išraiškingai atliko Kleopatros ariją „Se pieta di me non senti“).
Almiros rauda „Geloso lamento“ į dangų net pakėlė kregždes – jos pritarė savo giesmėmis virš muzikos pripildyto universiteto kiemo.
Parinktoje koncerto vietoje būta ne tik žavių staigmenų, bet ir iššūkių. Skambėję kūriniai skirti uždaroms, nedidelėms erdvėms.
Natūralu, jog Didžiajame universiteto kieme baroko instrumentų garsas kiek išsisklaidė. Nedaug gelbėjo įgarsinantys mikrofonai.
