Todėl neatsitiktinai šių metų festivalyje atsirado iš Centrinės ir Pietų Amerikos kilusių cirko artistų Juano Ignacio Tula ir Stefano Kinsmano spektaklis „Šventasis medis“, kuriame pasitelkiant vietinių gyventojų religijas ir ritualus kalbama apie žmogaus gebėjimą savyje talpinti ir mylėti daugybę skirtingų kultūrų.
Būtent šis darbas rugsėjo 4 ir 5 dienomis atidarys šių metų festivalį. Jo belaukdami, kalbamės su artistais apie kultūrų susikirtimus ir jų pagalba atrandamą meilę sau.
Kas paprastai jus įkvepia kurti naujus spektaklius?
Dažniausiai – daugybė su cirku nesusijusių meno formų. Pavyzdžiui, kuriant „Šventąjį medį“ įvairių dailininkų – Leono Bonato, Egono Schiele, Francisco de Goya – darbai įkvėpė keletą spektaklio scenų ir fizines formas, su kuriomis pradėjome dirbti. Daug įtakos turėjo su kolonializmu, religija bei tarpkultūriškumu susiję meno formos. Vis dėlto stipriausiai įkvepia mūsų kasdienio gyvenimo patirtys, unikalūs vienkartiniai momentai, kuriuos patiriame pavieniui ir drauge su kitais. Ir suvokimas, kaip arti mūsų bręsta įvairios kultūros, idėjos, gamta.
Kada ir kaip susidomėjote vietinių Pietų Amerikos gyventojų tradicijomis?
Pradėję kartu dirbti pamatėme, kad tos pačios disciplinos (Cyro rato) mokomės visiškai skirtingais keliais. Taip pat suvokėme, kad mūsų gyvenimo keliai stipriai skiriasi, ir drauge papildo vienas kitą tiek scenoje, tiek už jos ribų. Ilgainiui sukonkretinome bendro darbo tikslą: ieškoti to, kas mus jungia ir atrasti būdus kalbėti apie savo santykius.
Štai čia įžengėme į Pietų Amerikos indėnų ritualus – medžio, ispaniškai vadinamo Palo Santo, deginimas išvalo erdvę nuo blogio dvasių, tuo tarpu tokio medžio sodinimas reprezentuoja ir įteisina dviejų žmonių sąjungą, brolybės sukūrimą. Kadangi šis ritualas buvo atliekamas tiek Centrinėje, tiek Pietų Amerikose (kraštai, kuriuose mes užaugome), tai atspindi ir mūsų kultūrinę jungtį. Palo Santo yra medis, jungiantis žemynus, kultūras, atskleidžiantis po dalelę kiekvieno iš mūsų.
Kokia yra šventojo medžio reikšmė jūsų spektaklyje?
Spektaklį pavadinome Santa Madera (pažodžiui – „šventoji mediena“), o ne Palo Santo, nes pastarasis vardas reiškia konkretų medį ir su juo susijusius ritualus. Pakeitę pavadinimą suteikėme publikai kur kas platesnį interpretacijų lauką. „Švetasis medis“ ne tik reprezentuoja mūsų santykius, bet ir atskleidžia daugybę kitų reikšmių: pavyzdžiui, medinę valtį, palaimintą migrantams plaukiant per vandenyną, ar medieną, palaimintą naujų namų statyboms.
Ar spektaklį „Šventasis medis“ galima laikyti ritualu?
Pačioje spektaklio pradžioje vykdome nedidelį ritualą – sudeginame savo Palo Santo. Taip vienas mūsų paruošia sceną kito atėjimui. Tačiau iš principo ritualo simbolizuoti nesiekiame.
Dirbate ant žemėmis nukloto paviršiaus. Kodėl spektaklyje svarbus ryšys su žeme?
Vos pradėję kartu kurti, abu išreiškėme norą dirbti su elementų materija (2014-aisiais sukurtame spektaklyje naudojome vandenį) ir grąžinti žiūrovus „atgal prie žemės“. Šiais spartaus vystymosi laikais norime kalbėti apie regresiją, apie poreikį ir svarbą suvokti, iš kur mes atsiradome. Mes, žmonės, esame iš žemės ir kur beišvyktume, turime prisiminti, iš kur esame kilę.
Kuria prasme spektaklyje svarbi religinė tematika?
Mūsų abiejų kultūros, įkvėpę spektaklio temą, yra persisunkę religija. Norime savaip kalbėti apie tai, kaip ji paveikė mus bei mus supančius žmones. Daugybę religinių idėjų sugebėjome desakralizuoti – prieidami prie jų skirtingais kampais atvėrėme publikai daugybę kelių interpretacijoms. Tai, beje, taip pat natūralus istorinis procesas – visais laikais, vos tik religija būdavo primetama žmonių grupei, šventieji vaizdiniai būdavo konvertuojami į naujas formas.
Spektaklio aprašyme teigiate, kad „Šventasis medis“ pasakoja apie daugiakultūriškumą ir identitetą. Kaip suvokiate savo pačių identitetą? Galbūt jo ieškote spektaklyje?
„Šventasis medis“ yra pasakojimas apie mus, o mes atvykome iš skirtingų valstybių, kuriose egzistuoja skirtinga kultūra, skirtingos tautybės, istorijos ir patirtys. Augti Kosta Rikoje su tėvais iš Šveicarijos bei Šiaurės Amerikos yra visai kas kita nei būti italų palikuonimi Argentinoje. Šiuo atžvilgiu mūsų santykiai, kaip ir daugybė kitų žmonių santykių šiandieniniame pasaulyje, savaime atskleidžia tarpkultūriškumą. Spektaklyje ne ieškome, o kalbame apie savo identitetą. Temą plėtoti padėjo ir mūsų garso kūrėjas Gildas Celeste, sonaro pagalba surinkęs „Šventojo medžio“ garsus kelionėse po įvairias šalis (Kosta Riką, Čilę, Prancūziją, Egiptą, Italiją, Argentiną).
Tarpkultūriškumas ir identitetas tapo vienomis pagrindinių temų, nes būtent su jomis tenka dažniausiai susidurti kasdieniniame gyvenime. Identiteto tema kartojasi ne tik cirke – ji kur kas svarbesnė šiandien itin sparčiai besivystančiame pasaulyje, kur kultūros nuolat maišosi tarpusavyje, o transportas kasdien suteikia vis patogesnes galimybes tas kultūras pasiekti.
Kaip suvokiate bendruomenių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kiekvienam žmogui būtina kažkam priklausyti?
Tikime, kad svarbu prisiminti, iš kur kiekvienas esame kilę, suvokti, kas ir kurias kultūras mumyse reprezentuoja, tačiau drauge išlikti atviriems naujoms kultūroms bei nepažįstamoms ideologijoms.
Kažin, ar galima teigti, jog šiandien žmogus gali kažkam konkrečiai priklausyti – juk žmogaus dalelės priklauso skirtingoms kultūroms. Esame įkvėpti nuolat judėti, susidurti su naujomis kultūromis ir žmonėmis, todėl mūsų identitetas natūraliai kinta, drauge nepažeisdamas mūsų šaknų.
Parengė Aušra Kaminskaitė.
