41 metų D.Bidva jau daugiau nei dešimtmetį yra vieno geriausių pasaulyje kamerinių orkestrų „Kremerata Baltica“ koncertmeisteris ir pirmasis smuikas.
Šiuo metu jis veda meistriškumo kursus „Ars SummerFest“ vasaros akademijoje jauniesiems smuikininkams iš viso pasaulio. Kartu su juo į Vilnių atvyko ir filmavimo komanda iš Vokietijos.
D.Bidva „Lietuvos rytui“ sutiko atskleisti, kaip atrodo intensyviai gastroliuojančio artisto kasdienybė ir kodėl su juo į Lietuvą atvyko dokumentinio filmo kūrėjai.
– Su jumis į festivalį „Ars SummerFest“ atvyko ir „Accentus Music“ filmavimo komanda iš Leipcigo. Papasakokite apie jų kuriamą filmą.
– „Accentus Music“ komanda kuria dokumentinį filmą apie Baltijos šalių kultūrą. Susipažinome sausio mėnesį, kai jie pradėjo filmuoti „Kremerata Baltica“ gastroles.
Kadangi jiems filmui reikia kuo daugiau skirtingos medžiagos, perteikiančios Baltijos šalių kultūrinį gyvenimą, pasiūliau atvykti į šį festivalį. Tad „Ars SummerFest“ po kurio laiko galėsime išvysti ir dokumentiniame filme.
– Pakalbėkime apie jus. Kada prasidėjo jūsų muzikinis kelias?
– Tėvai nuvedė į muzikos mokyklą – tada viskas ir prasidėjo. Instrumentą pasirinkau atsitiktinai – mokytojai žiūrėjo, kokių mokinių jiems tuo metu reikėjo, tad man atiteko smuikas.
Tėvai apsidžiaugė, kad nereikės fortepijono pirkti, o smuikelis mažas, visur galima nusinešti. Vėliau paaiškėjo, kad ir smuikeliai nepigūs, ir fortepijoną pirkti reikės.
Iš pradžių muzika man buvo tik malonus laiko leidimo būdas, juolab kad mokytis pradėjau ne Vilniuje, o provincijoje – Mažeikių muzikos mokykloje. Septintoje klasėje po respublikinio konkurso buvau pakviestas pasilikti sostinėje. Tada ir pradėjau siekti profesionalo karjeros.
– Kiek laiko grojate „Kremerata Baltica“ orkestre?
– Šiame orkestre pradėjau groti beveik nuo pat jo įsikūrimo. Kai orkestras kūrėsi, vyko atranka, tačiau aš joje negalėjau dalyvauti. Todėl prisijungiau gal po metų ar dvejų. Koncertmeisterio pozicijoje esu jau apie dešimt metų.
– Su kokiais ryškiausiais scenos partneriais jums yra tekę groti?
– Tokios žvaigždės, kaip Marta Argerich, daro įspūdį. Vien pabūti šalia panašaus kalibro atlikėjų – nepakartojamas jausmas. Jie skleidžia įspūdingą energiją. Vienas dalykas – klausytis įrašo, visai kas kita – būti per pusmetrį. Tai išties ypatinga!
„Kremerata Baltica“ orkestrui yra dirigavę Simonas Rattle’as, Christophas Eschenbachas, Gustavo Dudamelis. Esame groję su jaunosios kartos pianistu Daniilu Trifonovu, violončelininku Mario Brunello.
Neperdedu sakydamas, kad tokie atlikėjai ne be reikalo yra vertinami ir garsūs.
– O kokia buvo pati juokingiausia patirtis scenoje?
– Kai neatskrido lagaminai ir neturėjome koncertinės aprangos. Tuomet visiems buvo nupirkti juodi marškinėliai ir grojome be batų, tiktai su kojinėmis. Ir dar raudonomis!
Žinoma, tai buvo spektakliukas, ne akademinis koncertas, bet šios patirties negaliu pamiršti.
Tiesą sakant, be batų scenoje – labai patogu.
Gal reikėtų naujos tvarkos – kad orkestrantai jaustųsi patogiai. Mat kai užsivelki tuos skafandrus – frakus – vos gali pajudėti, rankas veržia, prakaitas liejasi. O su marškinėliais ir kojinėmis jautiesi laisvas. Visai kitas jausmas groti.
