– Kodėl šimtmečio Dainų šventės atidarymui pasirinkote būtent pasakojimą apie Eglę žalčių karalienę?
– Reikia patikslinti, kad roko operą „Eglė“ sukūriau jau labai seniai. Mes su Vytautu Kernagiu vienu metu studijavome tuometinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aš mokiausi muzikos, jis – aktorystės. Studijuodami susipažinome, vėliau pasukome skirtingais keliais, bet po poros metų V. Kernagis man netikėtai paskambino ir pasakė norintis savo diplominiam darbui pastatyti roko operą pagal istoriją „Eglė žalčių karalienė“. Jis pasiūlė man sukurti operai muziką ir aš sutikau.
Roko operai reikėjo libreto, Salomėjos Nėries poema tam netiko. Operai juk reikia arijų, ansamblių, personažų. Tuo metu, maždaug 1976 m., V. Kernagis po Lietuvą važinėjo su kylančiomis poezijos žvaigždėmis – Marcelijumi Martinaičiu, Sigitu Geda. Pastarasis buvo už mus gal dešimčia metų vyresnis, parašęs nemažai kūrinių.
Vieną rytą V. Kernagis man paskambino ir pasakė: rytoj einame pas Sigitą į namus. Kai visi ten susitikome, S. Geda iš karto pradėjo mąstyti ir ištarė frazę, padariusią man didelį poveikį, – kad žaltys buvo ir senovės Egipto išminties simbolis.
– Kokias prasmes atradote pradėjęs kurti operą?
– Visiškai kitokias prasmes. Eglės istorija nebūtinai turėjo įvykti prie Baltijos jūros. Tai galėjo nutikti bet kur, nes žmonės myli, nekenčia, išduoda įvairiausiose pasaulio vietose, tai visiems būdinga.
Šioje istorijoje vyksta konfliktas tarp jūros ir žemės gyventojų. Žilvinas – nei žmogus, nei žaltys, o būtybė, turint didesnių galių. Jis atkeliauja į žmoniją ir pasiūlo racionalesnį vystymosi būdą. Žilvino ir Eglės vaikai gimsta po vandeniu. Tai reiškia, kad jie gali gyventi tiek vandens, tiek žemės pasaulyje.
Jei Eglė nebūtų išėjusi į krantą taip anksti, jos vaikai būtų suaugę, tęsę savo giminę ir pertvarkę civilizaciją. Tačiau žemės gyventojai nebuvo tam pribrendę, buvo per buki suprasti, ką siūlo Žilvinas, todėl nusprendė jį nužudyti. Dar reikia pagalvoti, kokia prasmė Eglės broliams, matantiems, kad jų sesuo laiminga, nužudyti jos vyrą. Kodėl?
– Gali būti daug atsakymų, koks jūsų?
– Dėl to, kad Žilvinas kitoks. Žmogus mato ir galvoja: šitas kitoks, jis kalba kitaip, atrodo kitaip, tai nužudykime jį.
– Roko operos „Eglė“ premjera įvyko tik praėjusiais metais Vilniaus kongresų rūmuose. Kaip atsitiko, kad kurti pradėjote prieš maždaug keturias dešimtis metų ir viskas tiek užtruko?
– Kaip minėjau, paprašėme S. Gedos sukurti libretą, po poros metų jis tai ir padarė. Vėliau aš kūriau muziką ir kai po kokių 2–3 metų baigiau, paskambinau V. Kernagiui, sakydamas, kad jau turiu. Jis man tarė: sveikinu, bet man tai nebeįdomu.
– Kada tai buvo?
– Manau, kad kokiais 1980 m. padėjau tašką.
– Koks jausmas buvo girdėti tokius žodžius iš V. Kernagio?
– Man buvo labai skaudu, pasijutau pamestas. V. Kernagis nepasakė „atstok nuo manęs“, jis tuo metu tiesiog dirbo su „Dainos teatru“ ir visa kita jam neberūpėjo. Tačiau turėjau daug vilčių, nes V. Kernagis dirbo filharmonijoje, ten rengė koncertus, festivalius didžiausiose arenose. Maniau, kad tai bus institucija, su kuria pastatysiu operą.
Tuomet prasidėjo daugybė metų mano paieškų, pastaruosius 17 metų – su Jonu Vaitkumi. Mes teikėme paraiškas Kultūros ministerijai, Kultūros rėmimo fondui, Kultūros tarybai, bet iš niekur negavome nė vieno cento, kad galėtume pastatyti „Eglę“. Tas kūrinys dūlėjo, tarsi būtų parašytas į stalčių. Bet sakau visa tai nepiktai.
– Galbūt taip turėjo būti, kad jis atsirastų būtent dabar, šimtmečiui.
– 2015 m. aš pagalvojau, kad noriu autorinio koncerto Kongresų rūmuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, nuėjau pas maestro Gintarą Rinkevičių. Išėjau širdyje šokinėdamas iš džiaugsmo, nes jis pasakė net tikslią galimo koncerto datą.
Vėliau G. Rinkevičius išgirdo mano padarytą operos įrašą ir paprašė, kad leisčiau ją pastatyti. Jis taip pat teikė paraiškas, bet negavo pinigų. Tačiau jam taip patiko ta muzika, kad buvo nuspręsta operą statyti orkestro lėšomis.
– Tai buvo sunkus kelias, bet įvertinimas vėliau – reikšmingas.
– Taip. Po roko operos premjeros man skambino muzikologai, kompozitoriai, kurie anksčiau su manim tik pasisveikindavo. Jie po pusvalandį pasakojo, kokį įspūdį jiems padarė „Eglė“. Galiu pasakyti, kad tai tarsi atpirko kelis dešimtmečius laukimo. Pabūsiu nekuklus – jei roko opera dabar padarė tokį įspūdį, pagalvokite, kokį būtų padariusi tada, kai buvo vos sukurta! Dėl to apmaudu, kad premjera neįvyko anksčiu, bet aš neieškau kaltų.
– Kaip G. Rinkevičius atskleidė šį kūrinį?
– Kūrėme operą turėdami elgetišką biudžetą, negalėjome sukurti vaizdo projekcijų, choreografijos, kurios būtinai reikia. Darėme viską iš bėdos, kai kurie ten dainuojantys tai darė nemokamai. Vėliau G. Rinkevičiui pasakiau, kad daugiau nežinau žmogaus, kuris tokiomis aplinkybėmis būtų viską padaręs geriau.
– Šiais metais Vingio parke roko opera bus pristatoma milžiniškoje scenoje, pasitelktos didžiulės kūrybinės pajėgos, intensyviai repetuojama. Ko tikėtis žmonėms, atėjusiems pasižiūrėti „Eglės“?
– Pirmiausia, bus daug didesnis atlikėjų skaičius, labai padidintas orkestras. Bus matoma Gedimino Šeduikio režisūra. Pats to dar nemačiau, nes esu linkęs nesikišti į režisieriaus darbą, kad vėliau jis nesikištų į kompozitoriaus.
– Vingio parko erdvė – epinė vieta, kurioje prieš 30 metų net 250 tūkst. žmonių dalyvavo Sąjūdžio mitinge. Kokią įtaką gali turėti ši vieta?
– Tai gamtos prieglobstis. Ir režisieriui, ir atlikėjams reikia labai pasistengti, nes ši roko opera nėra komercinė muzika. Tai daugiau teatrinis pastatymas, reikia sukaupti publiką, nes opera prasideda ir baigiasi ramiai. Tragiškai, bet ramiai ir tai dar labiau paveikia klausytoją. Roko opera pasibaigia mirtina tyla ir lieka didelis klaustukas – kas toliau bus su mumis?
Reikia paminėti, kad S. Gedai gamta buvo labai svarbi. Jo kūriniuose daug gamtos motyvų. Mes būsime Vingio parke, ten reikės susikaupti ir pasiklausyti. Vienintelis dalykas, kurio tikiuosi, kad nelytų.
Šimtmečio Dainų šventės atidarymui skirtas renginys – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“ – įvyks liepos 1 d. 21 val. Vingio parke, Vilniuje. Renginys nemokamas, jį tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA.
