Tad apsirūpinę neperšlampama amunicija žiūrovai kaip mat užpildė būsimas šventės choristų vietas. Nepaisant gamtos stichijų šėlsmo, „Eglė“ sugrįžo! Negana to, ją išvydo gausi Lietuvos televizijos auditorija.
Didžiulės pastangos nelieka neįvertintos. Šį veikalą prieš metus vien iš entuziazmo, patriotizmo bei įsitikinimo jo didele verte prikėlė gyvenimui Kongresų rūmuose maestro Gintaras Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei talentingais dainininkais. Negavus premjerai lėšų, tąkart teko tenkintis pusiau koncertine versija su viena dekoracija. Tokią „Eglę“ pamatė pora tūkstančių žiūrovų.
Šį sekmadienį archajiškais simboliais ir filosofinėmis įžvalgomis persmelktas veikalas, atliekamas jau kur kas gausesnio G.Rinkevičiaus diriguojamo kolektyvo, sužėrėjo visomis spalvomis. Tiesa, natūralus lietus tapo jo scenovaizdžio elementu, papildžiusiu įspūdingą scenografės Sigitos Šimkūnaitės, videomenininko Rimo Sakalausko ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbą. Operą režisavo Gediminas Šeduikis.
Spektaklio garsu Vingio parke rūpinosi šios srities asas Vilius Keras, tad publika galėjo gėrėtis ne tik reginiais, bet ir vokaline atlikėjų meistryste. Visi šeši pagrindinius operos veikėjus įkūniję solistai – Monika Pundziūtė (Eglė), Jeronimas Milius (Žilvinas), Vladas Bagdonas (Rupūžė), Česlovas Gabalis (Girinis), Raimundas Juzuitis (Kariūnas), Rafailas Karpis (Artojas) turėjo kur parodyti savo sugebėjimus.
Įtaiga ir natūralumu ypač žavėjo M.Pundziūtė.
V.Bagdono arija apie žiurkes virš Saulės ir Lietuvos dangaus, kaip ir premjeroje Kongresų rūmuose, tapo viena operos kulminacijų, sulaukė audringiausios publikos reakcijos. Ko gero, efektingumo šiam monologui suteikė ir Rupūžę plakęs lietus.
Eglės ir Žalčio vaikus vaidino Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai. Milžiniškoje scenoje griežė padidintas orkestras, dainavo net du chorai – Kauno valstybinis ir choras „Bel canto“.
Nepaisant lietingo oro, nemokamas renginys tapo švente publikai. Ji galėjo gėrėtis žaižaruojančia spalvomis „Eglės“ orkestruote, visą partitūrą persmelkusiomis lietuvių liaudies muzikos intonacijomis, efektingais sutartinėmis grindžiamais epizodais.
Kai ką kūrinys gal nuteikė apmąstymams – daugiasluoksnis jo tekstas kėlė daug asociacijų. Libreto autorius Sigitas Geda neapsiribojo lietuviškos pasakos perkėlimu į teatro sceną, bet prabilo apie žmonijos būties prasmę ir išlikimą, apie Lietuvos ateitį.
Tokį veikalą rodyti aikštėje – nelengva užduotis atlikėjams. Kaip sakė ir L.Vilkončius, tai – ne komercinė aikščių muzika, bet labiau teatro kūrinys, reikalaujantis iš publikos susikaupimo. Tačiau panardyti po jo melodijų versmes ir pasidžiaugti orkestro spalvomis sekmadienį galėjo kiekvienas.
Kad kūrinys publikai padarė didelį įspūdį, liudijo tiesiog sprogusi nuo ovacijų ir entuziastingų šūksnių aikštė.
