Šį kartą kalbėjomės su G. Januševičiumi apie požiūrį į klasikinės muzikos atlikimą, edukacines veiklas, įkvėpimą, koncertų tradicijas ir, žinoma, apie keletą naujausios programos „Invictus“ detalių.
Mokėtės pas vieną žymiausių rusų pianistų profesorių Vladimirą Krainevą, vėliau tęsėte studijas vieno iškiliausių vokiečių pianistų ir pedagogų profesoriaus Berndo Giotzke klasėje. Ar kurdamas savo tarptautinę karjerą pasiilgstate Lietuvos?
Gyvenimo Vokietijoje pradžioje labai pasiilgdavau Lietuvos, nebuvo lengva. Vis dėlto gyvenau tokiu tempu, kad per daug apie tai galvoti tiesiog nebuvo laiko. Nuo 2013 metų gerokai dažniau susitinku su Lietuvos publika ir studentais. Malonu, kad koncertų organizatoriai vis dažniau kviečia mane rengti pasirodymų – šiais metais Lietuvoje atliksiu net keturias skirtingas programas.
Jūs išsiveržiate iš klasikinio pianisto rėmų. Kas jus įkvepia eiti savo keliu ir nepaisyti nusistovėjusių taisyklių?
Pirmiausia tiek W.A. Mozartas, tiek F. Chopinas, tiek F. Lisztas, tiek S. Rachmaninovas kadaise kūrė ne klasikinę, o modernią muziką. Kiekvienas jų sukėlė tikrą muzikos revoliuciją, išrado ką nors visiškai naujo, šiuolaikiško.
Atlikdami jų kūrinius pianistai dažnai tai daro per rimtai, sakydami, kad klasikinė muzika – tai elito menas, ir jam reikia rimtumo, prabangios salės, geriausiais kvepalais išsikvepinusios publikos. Daliai kūrinių išties to reikia, tačiau savo studentų visada klausiu, kiek elitiškumo ar rimtumo jie įžvelgia, pavyzdžiui, F. Liszto etiude „Nykštukų ratelis“, S. Rachmaninovo „Humoreskoje“ ar C. Debussy preliude „Ministreliai“. O ką kalbėti apie prieš 230 metų gyvenusį W. A. Mocartą, sukūrusį ne vieną kūrinį, kuriame dainininkus priverčia dainuoti keiksmažodžius, – vien ko vertas kanonas „Išlaižyk man (pasturgalį)“...
Savo koncertuose skambindamas įvairių epochų kūrinius visada siekiu kiekvieną jų atlikti taip, lyg jis būtų ką tik sukurtas, naujas, nepagražintas jam netinkančiomis atlikimo tradicijomis. Stengiuosi būti ištikimas autoriaus tekstui, kūrinio istorijai, o ne nusistovėjusioms taisyklėms, kilusioms iš noro priartinti žymų menininką prie kokios nors mitologinės būtybės ar dievybės statuso. Visi jie buvo žmonės, o muzika jiems buvo būdas išreikšti save. Tiesiog groju muziką tokią, kokią kompozitoriai ją rašė, – tokia ji ir man, ir publikai kur kas įdomesnė.
Pasikalbėkime apie kūrybą. Kas jus labiausiai įkvepia kurti, uždega širdį?
Mano kuriamas programas gali įkvėpti bet kas – tai, kas sujaudina ir nepaleidžia. Pavyzdžiui, programą „Sapnų gaudyklė“ įkvėpė vieną naktį susapnuotas košmaras, o naujausią programą „Invictus“ – praėjusiais metais patirtas rankos lūžis ir su juo susiję išgyvenimai, privertę peržvelgti visą savo gyvenimo istoriją.
Be muzikinės karjeros, jūs aktyviai užsiimate ir edukacine veikla. Kodėl jums tai svarbu?
Žinios nėra vieno ar kito žmogaus nuosavybė. To, ką išmokau iš savo dosnių pedagogų, nesiruošiu pasilikti tik sau. Vertinu ir branginu savo mokytojų darbą ir noriu, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę susipažinti su jų išmintimi.
Lietuvoje kasmet dirbu su jaunais pianistais, įvairiuose miestuose rengiame meistriškumo pamokas. Taip pat jau antrą vasarą vadovauju didžiausiai Lietuvos vasaros pianistų akademijai „Klaipėda Piano Masters“, į kurią be gausybės užsienio pianistų suvažiuoja ir Lietuvos jaunųjų atlikėjų elitas. Savo koncertuose publikai pasakoju apie kompozitorius ir mano atliekamus kūrinius, taip šviesdamas visus, kurie domisi ir mėgaujasi man taip brangiu menu.
Kokią žinutę siunčiate pasauliui savo kūriniais ar veikla?
Manau, svarbiausia žinutė – būkite laimingi. Kaskart būdamas scenoje, kurdamas naujas programas jaučiuosi labai laimingas, o laime norisi dalytis su aplinkiniais. Taigi stengiuosi kitus įkvėpti savo pavyzdžiu ieškoti laimės.
Kūrybos procesas dažniausiai visada turi savotiškos magijos, o koncertai – jaudulio. Kaip jaučiatės pasirodymų metu? Galbūt turite kokių ritualų ar įpročių, kuriuos atliekate prieš eidamas į sceną?
Vienas iš ritualų – prie salės pasitikti koncertų lankytojus, pasikalbėti, susipažinti, nes nenoriu, kad koncerte jie jaustų barjerą tarp savęs ir manęs. Tada ir jiems lengviau mėgautis muzika, ir man ją atlikti.
Kitas mano ritualas – kiekvienai programai nuperku arba sukuriu simbolinį ženklelį, kurį dėviu švarko atlape. Į tą ženklelį sudedu svarbiausius programos simbolius, tad norintiems jį suprasti tenka pabūti tam tikrais detektyvais. Pastaruosius du ženklelius programoms „Advento kalendorius: 24 bisai“ ir „Invictus“ sukūrė mano nuostabioji žmona, o įgyvendino skirtingi Lietuvos juvelyrai.
Koncertuodamas kameriniame ansamblyje, kuriame kūriniai, kaip žinoma, tradiciškai atliekami iš natų, turiu tradiciją pasiūlyti klausytojams vienam kūriniui užimti vietą mano kairėje ir pabūti asistentu. Darbas nesunkus, bet labai atsakingas. Daugelis klausytojų jaudinasi jį atlikdami, jaučia didžiulę atsakomybę. Tačiau rezultatas būna geresnis, nei asistuojant kolegoms muzikantams, – mano geriausi gyvenimo asistentai buvo koncertų klausytojai.
Liepos 1 d. koncertuosite gražiajame Paliesiaus dvare. Papasakokite savo klausytojams, laukiantiems jūsų pasirodymo, kokią programą esate parengęs.
Debiutuodamas Paliesiaus dvare atliksiu savo naujausią programą „Invictus“. Ją sudaro J. S. Bacho, L. van Beethoveno, J. Brahmso, F. Liszto ir S. Rachmaninovo kūriniai. Šią programą įkvėpė mano praėjusiais metais patirtas rankos lūžis. Gydydamasis traumą turėjau atsisakyti nemažai koncertų, apskritai nežinojau, ar dar kada nors koncertuosiu. Vydamas šalin blogas mintis daug domėjausi panašių negandų ištiktų menininkų likimais, jų sunkiu keliu iš prarajos į triumfo kupiną viršūnę. Šioje programoje surinkau būtent tokias sėkmės istorijas, kuriomis ir pasidalysiu su publika. Mūsų laukia emociškai stiprus koncertas, pripildysiantis jo dalyvius energijos, vilties ir įkvėpimo.
