Vaidinantys šimtąjį kartą aktoriai pasiekė improvizacines aukštumas, kurios prilygo kiekvieno personažo mažesniems, didesniems ar patiems didžiausiems benefisams. Beveik keturios dešimtys aktorių patyrė tikrą euforiją.
Tai, kuo šiandien gyvena mūsų šalies pilietis, tai, ką aprašinėja laikraščiai, bando analizuoti televizija, sudėta į šešių valandų spektaklį, kurį galime pavadinti unikaliu XXI amžiaus teatro reiškiniu: „Išvarymą“ jau pamatė 70 tūkst. žmonių.
Spektaklis – aktorinis
Kai Mariaus Repšio Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako: „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva, spektaklis įgyja kitą matmenį, leisdamas matyti ne tik dramos teatre įmanomų peripetijų grandinę, bet ir suprasti, kad yra gyvi liudininkai.
Prieš jų akis – tikri žmonių gyvenimai, o iškrovos jėga didesnė, nei medicina leistų pakelti normaliam žmogui.
Aktorių mąstymo pagreitis pašėlęs, širdies dūžiai tokie dažni, kad vargu ar tai atlaikytų medicinos aparatas. Šiandien kai kuriuose spektakliuose tai bandoma pakeisti nežmonišku garsu ar regėjimą ardančių stroboskopų blykstėmis. „Išvarymas“ – aktorinis spektaklis. O.Koršunovas kaskart tai pabrėžia, išlaisvindamas aktorių iš kanoninės vaidybos, iš vakarykščių atradimų.
Gal dėl to šimtojo spektaklio garbei keliasdešimt minučių vaidino ir pats režisierius. Pradžioje atrodė, kad jis tik pasveikins, padalys žiūrovams tortą ar padės Sauliui Prūsaičiui dovanoti kompaktinius diskus.
Bet ši intermedija buvo svarbi viso spektaklio turiniui. Pagrindiniai aktoriai, tiesdami vieni kitiems tiltus, viso spektaklio metu naudojosi režisieriaus ištarme: „Šiandien atsakinga diena. Tie, kurie išlaikė šį sudėtingą spektaklį, turi teisę jį atšvęsti – padovanodami žiūrovui tik šiam įvykiui skirtų improvizacijų.“
Aišku, pagrindiniu spektaklio varikliu išliko M.Repšys, vaidinęs šimtąjį kartą. Nors ir vaidino Vandalą, aktorius pasakojo apie save, apie tai, dėl ko šiandien liūdna gyventi.
Nors spektaklio metu ir įvyksta šio personažo nukryžiavimas, o po mirties jis reinkarnuojasi į šunį mastifą, šio aktoriaus gyvybės eliksyras toks tirštas ir jo poveikis toks stiprus, kad vos jam pasirodžius scenoje septyni šimtai žiūrovų tampa jo įkaitais.
Sėkmingos permainos
Šimtąjį spektaklį naujoji pora – dar šį sezoną Ainį Storpirštį (Beną, Bošą, Mareką, Bobį, Fredį, Faruką), Moniką Vaičiulytę (Miglę, Eglę) pakeitę Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė atrodė kaip vaidinantys šimtą metų.
Jaunų aktorių jautrumas ir kartu grįžtamoji reakcija spektaklio improvizacijų dievukui, visų temų surišėjui Repšiui-Vandalui juos užaugino kaip ant mielių.
K.Cicėnas nuo pirmųjų spektaklių drąsiai žengė pirmuosius žingsnius, o G.Butvilaitė dabar išsilaisvino ir sukūrė visiškai naują moters portretą. Jos Eglė – ne jauna lietuvių emigrantė, o universalus tarptautinis personažas.
Tai galima pasakyti ir, atrodytų, apie ne visai pagrindinius vaidmenis atliekantį Džiugą Siaurusaitį (Haris, Ramiaveidis, Galileo Figaro), kurio iš mikrodetalių suaustas vidinis vaidmenų pasaulis priminė šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko vaidybą.
O ką kalbėti apie Vytauto Anužio Beną, kuris šešis šimtus valandų turėjo praleisti scenoje sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, juo besimaldamas tarp aistrose ir skausme skęstančių gyvenimo nelaimėlių.
Jam reikia ne tiktai nupasakoti Beno gyvenimo istoriją, bet ir išmokti tylėti, kai nuo gyvos reakcijos ošia visa salė. V.Anužis lyg trečioji akis iš aukštybių žvelgia į mus. Kad ir kur sėdėtum, jis žvelgia tiesiai į tave.
Nėriniai iš geležies
Visa spektaklio trupė ir muzikantai, glaudžiausiais saitais susieti vieni su kitais, jau aštunti metai mus veža tuo pačiu autobusiuku iš Lietuvos ir į Lietuvą.
Į šį spektaklį plūsta emigrantai, žmonės jį žiūri po kelis kartus. Jis kalba jei ne apie mus, tai apie mūsų brolius, apie jų sielas, kurios nunertos kaip močiučių nėriniai, tik, deja, šiandien jie yra ne iš baltų „Iriso“ siūlų, o iš geležies, kurios simbolį mums padovanojo scenografas Gintaras Makarevičius. Šiame spektaklyje žmonės atlieka išpažintį.
Krucifiksais tampa gyvi aktoriai. Todėl klyksmas feisbuke („Jeigu būčiau ministrė, uždrausčiau šį spektaklį“) dar kartą įrodo, kad dramos teatras nemirtingas, nes reikalingas kaip nuodėmės ir išpažinties kryžkelė.
