Spektakliui prireikė trijų tonų ekologiškų žemių iš durpyno. Purvais aplipę aktoriai kartais nusiprausdavo vandens čiurkšle arba atsivėsindavo iš kibirų laistydami vienas kitą. Netikėtų vaizdinių žiūrovai laukė ir šiemet.
Mat Klaipėdoje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ Estijos trupė „NO99“ pristatė savo naujausią darbą „Revoliucija Nr.34” – daugiaprasmį spektaklį, kuriame energingas veiksmas susipina su filosofiniais apmąstymais ir mitologinėmis sakmėmis.
Kūrėjai pabandė atskleisti revoliucijos esmę ne tik kaip prieštaringo socialinio reiškinio, bet ir kaip žmogaus egzistencijos išraišką laike ir erdvėje.
Scenoje - revoliucijos šėlsmas
Patys estai neslepia, jog šokiruojantis „NO99“ pastatymas „Purvas 43 “ buvo išbandymas trupei ir publikai. Suvokę, ką norėjo atskleisti scenoje nuožmiais žvilgsniais vienas kitą varstę, stumdęsi, purvais drabstęsi aktoriai, žiūrovai po spektaklio atsistoję plojo aktoriams, išliejusiems visą savo fizinę ir dvasinę energiją.
Naujausias „NO99“ spektaklis „Revoliucija 34” - sudėtingesnis kūrinys, ko gero, labiau suprantamas žiūrovams, kurie giliau domisi estų teatro darbais ir kūrybos pricipais.
Pradžioje aktoriai ilgokai kaitino publika šokančių dervišų triukus primenančiais sukiniais, o paskui, raudonus apdarus pakeitę į darbo drabužius, persikūnijo į tipiškus „revoliucionierius“, apvaldytus idėjos iš pagrindų pertvarkyti šį pasaulį.
Naujo pasaulio kūrėjai nenuleido rankų net tada, kai scenoje iš medžio konstrukcijų pastatytas jų rūmas subyrėjo kaip kortų namelis – konvulsiškai virpėdami plušėjo toliau. Paskui spektaklio veiksmas persirita į spalvingą brazilų karnavalą primenančią fiestą.
Nuskęsta jūros platybėse
Egzotiškais rūbais vilkintys herojai filosofavo, žarstė senovės mitų ir šventraščių dvasia apie būties prasmę bei laikinumą persmelktas ištarmes. Siekis pakeisti pasaulio tvarką revoliucionierius ne tik išlaisvino, bet ir sukaustė, privertė sielvartauti, ieškoti kokios nors išeities – jie bandė išsivaduoti.
Revoliucijų vaisius dažniausiai raško avantiūristai, demagogai, sugebantys įžūliai manipuliuoti visuomenės sąmone ir jausmais, uzurpatoriai, įvairūs politikos rėksniai. Maištautojai, regis, užlipo ant to paties grėblio – scenoje skambėję šūksniai apie kultūrą priminė tai, kas jau buvo – bolševikų ir kinų chunveibinų lozungus.
Spektaklio pabaigoje žiūrovai „TheATRIUM“ scenos vaizdo ekrane stebėjo šiurpią tragediją - tie patys herojai palengva skendo banguojančioje jūroje, bejėgiškai kapanojosi vandenyje, kol nugrimzdo į bekraštį laiko okeaną – revoliucija suvalgė savo vaikus? Entuziastų kantriai statytas rūmas virto šipuliais.
O gal skęstantieji dar tikisi sulaukti gelbėtojų – panašių į save „raudonųjų dervišų“, svieto lygintojų, vedlių, įžiebsiančių naujos revoliucijos ugnį? Naivuolių idealistų, kurie irgi nugarmės į istorijos vandenyno gelmes.
Dovana valstybės šimtmečiui
Teatro „NO99“ vadovai Ene Liis Semper ir Tiitas Ojasoo su trupe spektaklį „Revoliucija 34” dedikuoja Estijos valstybės šimtmečiui. Ne tik šis, bet ir kiti estų teatrai pasitikdami reikšmingą jubiliejų sumanė originalią dovaną žiūrovams – kuria seriją šalies praeitį primenančių spektaklių.
Projekto sumanytojai teatralai Estijos istoriją suskirstė į vienuoliką svarbiausių etapų - „NO99“ atiteko 1910–1920 metų laikotarpis. Trupės žvilgsnis nukrypo į 1917 metų perversmą Rusijoje, turėjusį įtakos visų trijų Baltijos šalių istorijai – bolševikai ją paženklino raudona kraujo spalva.
Spektaklio kūrėjai revoliucijas vertina kaip įstabų ir sukrečiantį reiškinį. Jos ne tik viską sujaukia, nusiaubia, bet ir kuria kai ką nauja ar bent jau to siekiama. Todėl estų pastatyme susipina destruktyvumas ir siaubas, grožis ir ilgesys, po nepavykusių socialinių eksperimentų virstantis egzistenciniu grauduliu.
Žiūrovams siūlo mąstyti kartu
Kokios turėtų būti revoliucijos, ar jų reikia, kodėl jos tokios nenuspėjamos, ar galima iš anksto prognozuoti istorijos įvykių eigą viską apskaičiuojant ir numatant, tikėtis, kad spontaniškai bruzdant kažką pasikeis?
Žadindami tokias mintis spektaklio „Revoliucija 34” kūrėjai neatsako į reikšmingiausią klausimą, kas yra svarbiau – brutalūs socialiniai eksperimentai ar natūrali evoliucijos eiga?
„Kiti Estijos teatrai stato konkrečius istorinius spektaklius, o mes galvojame apie revoliucijas kaip reiškinį. Perversmų kvaitulyje visko yra – kvailybės, kraujo ir didingumo, kūrybos džiaugsmo, minorinių gaidų, lūkesčių ir naujų vilčių ilgesio“, – kalba spektaklio režisieriai.
Energingos trupės „NO99“ pastatymai dažnai siejami su socialiniu jautrumu, netgi politika. T.Ojasoo teigia, jog teatras, atsispirdamas nuo istorinių faktų, juos interpretuoja savaip: „Nenorime skęsti smulkmenose, mums labiau svarbu spektaklio poetinis lygmuo – žiūrovams siunčiame daugiau įvairių signalų ir vaizdinių.“
Kūrėjams laikas slenka atgal
Teatras „NO99“ prieš dešimtmetį sumanytas kaip baigtinis meno projektas. Visi estų pastatymai ženklinami skaičiais, bet atgaline tvarka – nuo šimto iki nulio. Tokia koncepcija kūrėjams padeda neapsnūsti, būti energingiems, nuolat žengti pirmyn į dar neįžvalgytas kūrybos erdves, išvengti rutinos.
Estų trupė ir jos vedliai žada išsisklaidyti pristatę šimtąjį spektaklį. „Jeigu bėgikas nebegali tęsti maratono, jis turi pasitraukti iš varžybų distancijos. Taip manome ir mes“, – pareiškė ambicingieji teatro „NO99“ vadovai.
„TheATRIUM“ scenoje pristatyta „NO99“ kūryba atspindi estų užmojus kiekvieną spektaklį kurti lyg jis būtų paskutinis. Laikas jai nėra begalinis – slenka ne pirmyn, o atgal prie ribos, kai saulė nebešvies ir viskas pradings.
Festivaliuose – laukiami svečiai
Teigdami, jog kiekviena diena yra vis kitokia, estai savo spektakliuose tikrovę dažnai fiksuoja vaizduojamuoju laikotarpiu – čia ir dabar. Tokia, pasak jų, yra „NO99“, kaip baigtinio meno projekto, kūrybos koncepcija.
Charizmatiškieji estai – dažni šiuolaikinio teatro festivalių svečiai, viešėjo Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Suomijoje. Europos šalyse žinoma trupė pernai savo kūrybą pristatė Venecijos teatrų bienalėje.
Panevėžyje, Baltijos šalių teatro festivalyje, „NO99“ spektaklis „Goriačije estonskyje parni“ („Karšti Estijos vyrai“) pripažintas geriausiu. „Sirenų“ festivalyje estai parodė spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“.
