Birželio 3 dieną bus rodomas jubiliejinis – 100-asis miuziklo spektaklis, kurį jau pamatė per 50 tūkstančių žiūrovų.
Ta proga spektaklio režisierius Vytenis Pauliukaitis sumanė intriguoti šimtojo spektaklio žiūrovus netikėtais šou elementais ir sukviesti į sceną visus miuzikle dainavusius atlikėjus.
Tą patį vakarą išvysime kelias Aidas, Amneris, Radamesus, Zoserus, Merebus ir kitų personažų interpretatorius.
Žiūrovai neabejoja, kad bus smalsu išgirsti per septynerius spektaklio gyvavimo metus - nuo premjeros 2011 metais – nuostabias E.Johno balades dainavusius solistus.
V.Pauliukaitis, pasakodamas apie šį spektaklį, džiaugėsi trigubu proginiu sutapimu, kurį smagu minėti, - dvidešimtmetis nuo pirmosios miuziklo „Aida“ premjeros Amerikoje, šimtasis spektaklis Kauno scenoje, ir dar vieno sėkmingo teatro kūrybinio sezono pabaiga.
Atskleisdamas jubiliejinio spektaklio intrigas, režisierius tikino, jog žiūrovai pamatys ne tik skirtingas atlikėjų sudėtis, bet ir įspūdingą ir nepamirštamą miuziklo finalą.
Spektaklyje susitiks visa kūrybinė grupė: dailininkai Adomas Jacovskis ir Aleksandra Jacovskytė, choreografas Arikas Krupas, choro vadovė Rasa Vaitkevičiūtė, solistai senbuviai: Aidos - Viktorija Streiča, Ieva Vaznelytė, Amneris - Kristina Siurbytė, Evelina Sašenko, Radamesai - Jeronimas Milius, Mindaugas Zimkus, Merebai – Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Zoserai – Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus ir prieš metus atėjęs būrys talentingų jaunų atlikėjų: Gabrielė Bielskytė (Aida), Marija Arutiunova (Amneris), Iveta Kalkauskaitė, Martynas Beinaris, tarp jų su Radameso vaidmeniu ir Egidijus Bavikinas.
Dėkodamas dirigentui Jonui Janulevičiui už muzikinį vadovavimą miuziklui, režisierius pastebėjo, kad dirigentas buvo su spektakliu nuo pat jo premjeros šimtą kartų, o jis pats matė ne visus, o tik 87 spektaklius.
Svarstydamas, kur slypi „Aidos“ populiarumo paslaptis, režisierius pakartojo visuotinai paplitusią nuomonę, kad tai lemia E.Johno muzika. Tačiau be talentingų artistų, spektaklio taip pat nebūtų.
„Aišku, jeigu ne artistai, nežinia, kaip ilgai gyvuotų spektaklis, net ir paties garsiausio režisieriaus pastatytas. Spektaklis - didelio artistų būrio muzikinis darbas, į kurį sudėta kiekvieno atlikėjo meilė ir pastangos.
Nuo scenos į salę sklinda nepaprasto įtaigumo emocija, kurią neabejotinai jaučia ir žiūrovai. Šalia juntamo stiprios energijos pliūpsnio svarbios ir siužete gvildenamos bendražmogiškos problemos, kurios negali nejaudinti.
Salėje jaučiamas emocinis tikrumas daro įspūdį net ir tada, kai žinai, kad viskas suvaidinta, šimtą kartų surepetuota“, – sakė režisierius.
Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas J.Janulevičius per visus darbo teatre metus dirigavo 712 spektaklių (neskaičiuojant koncertų ar renginių). Iš jų - net šimtą „Aidų“.
„Gal spektaklio sėkmę Kauno muzikiniame teatre užprogramavo per E.Johno gimtadienį įvykusi premjera?“, – šyptelėjo dirigentas ir vardino daugybę miuziklo populiarumo priežasčių. Jo teigimu, tai ne tik nemirtinga meilės trikampio intriga, bet ir visiems melomanų skoniams įtinkanti „eltoniškų“ baladžių estetika.
Dirigentas įsitikinęs, jog lyrika, rokas, regis, teatre dar neskambėję instrumentai ir 21 amžiaus muzikos įvairovė nepaliko abejingo nė vieno žiūrovo.
„Drauge su Timu Rice‘u (žinomas garsių Andrew Lloydo Webberio miuziklų „Jėzus Kristus superžvaigždė“ ir kitų tekstų autorius) E.Johnas miuziklo „Aida“ premjerą parodė viename iš Brodvėjaus teatrų. Kuomet susitinka tokie meistrai, garantuota, kad pyragas neprisvils ir bus iškeptas skanus, kokio tikimasi. Spektaklio muzika labai „eltoniška“, nors yra bandymų klijuoti „Aidai“ roko miuziklo etiketę“, – sakė J.Janulevičius.
Spektaklyje jis atlieka du vaidmenis – dirigento ir muzikanto. Pačiam groti J.Janulevičiui tenka dėl to, kad kūrinyje yra daugybė klavišinių partijų. Kaip buvęs pianistas, vietoje paties kompozitoriaus, jis groja klavišiniu instrumentu.
„Pirmoji į galvą šovusi mintis galvojant apie miuziklą „Aida“, dažniausiai būna – ansamblis. Per miuziklo statymo laikotarpį gimė nuostabios draugystės ir sceninės partnerystės, tapusios spektaklio sėkmės garantu. Palyginti su kitais muzikiniais spektakliais, pagrindinių atlikėjų ansamblis čia nedidelis, tad jauki ir smagi kompanija - Amneris, Radamesai, Aidos ir Merebai. Drauge praleisdavome laiką kartu nuo ryto iki vakaro.
Per pertraukas pietaudavome, vaikštinėdavome po miestą, eidavome į kiną. Iki pažaliavimo diskutavome nagrinėdami vaidmenis, vertėme visus muzikinius numerius, padėjome vienas kitam patarimais. Tapome nedaloma visuma, kaip kumštis, šeima, o draugystė, persikėlusi ir į sceną, išliko visus 100 spektaklių“, – atviravo Aidos partiją dainuojanti teatro solistė V.Streiča.
Kalbėdama apie Aidos vaidmens reikšmę savo muzikinėje karjeroje, V.Streiča palygino jį su brandos atestatu.
„Tai pirmasis dramatiškas vaidmuo, kuriame tarsi naujai atradau save ir savo aktorinę prigimtį. „Aida” - tarsi terapijos spektaklis sielos žaizdoms gydyti. Sutapo, kad tuo metu netekau brolio, todėl visą savo skausmą sudėjau į vaidmenį.
Ilgainiui vaidinti darėsi vis sunkiau, nes atrodė, kad veiksme nėra nieko pozityvaus, viskas susiję su netektimi, laisvės praradimu, tėvynės ilgesiu, uždraustos meilės kančiomis. Kiekvienoje scenoje turėjau kentėti, todėl ėmiau ieškoti daugiau šviesos. Gal taip vyksta ir apsivalymo procesas - mums ir žiūrovams“, – mintimis dalijosi dainininkė, neslėpdama, jog tai vienas mylimiausių ir ilgiausiai jos atliekamas vaidmuo.
Pirmą kartą teatre vaidmenį kūrusi aksominio balso savininkė Evelina Sašenko neslėpė, kad tąkart išsipildė jos didžiulė svajonė.
„Amneris vaidmuo – tai dar vienas iš mano iššūkis. Dar niekada nevaidinau princesių, todėl man šis vaidmuo ne tik naujas išgyvenimas, bet ir nauji pojūčiai, nuolat patiriami dirbant su labai profesionaliu kolektyvu, – E.Sašenko,
Į spektaklį įsiliejusi solistė G.Bielskytė prisipažino, jog Aida – jos svajonių vaidmuo, o E.Johno sukurta muzika tiesiog pakerėjo, todėl šis spektaklis pats mėgstamiausias.
Kurdama Aidą dainininkė nemėgino atkartoti kolegių sukurto personažo.
„Manoji gal vaikiškesnė, žaismingesnė, o gal panaši į mažą laukinį žvėriuką, kuris pakliuvęs į auksinį narvelį, privalo laikinai paklusti, bet jokiu būdu dvasiškai nepalūžti – sakė G.Bielskytė, džiaugdamasi, kad režisierius leido laisvai kurti ir interpretuoti vaidmenį taip, kaip jis artimas jai.
Solistė M.Arutiunova prisipažino, jog apie Amneris vaidmenį gali pasakoti nesustodama – vaidmuo ne tik gražus, išskirtinis.
„Būti princese trokšta kiekviena iš mūsų. Amneris man artima savo vidiniu pasauliu, išgyvenimais – žinau praradimo jausmo skonį, ką reiškia netekti, pasielgti kilniai, atsitiesti ir eiti pirmyn.
Tikiuosi, kad spektakliuose pavyko išspinduliuoti visą Amneris energiją, perteikti jos jausmus ir charakterį taip, kad žiūrovai ją suprastų, pamiltų o gal ir atpažintų joje save“, - kalbėjo atlikėja.
Radameso vaidmens atlikėjas E.Bavikinas sakė, kad kurti vaidmenį miuzikle taip pat sunku, kaip ir malonu, todėl kiekvienas naujas vaidmuo – jo dalis.
„Stengiuosi rasti personažui reikiamus bruožus savo viduje ir juos paryškinti, tačiau niekada nežinai, kaip pavyks. Radamesas – įdomus charakteris. Viena vertus, jis tvirtas, vyriškas, atkaklus, kita vertus, mylintis, jautrus, kenčiantis. Visa paletė skirtingų bruožų ir jausmų. Viskas, ką jaučiame, patiriame kiekvienas“, – atviravo dainininkas.
