Šiuolaikinio lenkų teatro dienos festivalyje „TheATRIUM“

Nors išgyvena sunkius laikus, lenkų teatras labai gyvybingas ir įdomus. Tad šiemet daugiausia dėmesio festivalyje „TheATRIUM“ bus skirta šiuolaikiniam lenkų teatrui: bus parodyti trys spektakliai ir surengtos meistriškumo dirbtuvės aktoriams. Džiugu paminėti, kad lenkų teatro programą remia ir su festivaliu bendradarbiauja Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje.

Pernai pirmame tarptautiniame teatro festivalyje Klaipėdoje du kartus parodytas talentingo režisieriaus Michało Borczucho (g. 1979) ir Varšuvos „Nowy Teatr“ (2008 m.) įkurto spektaklis „Apokalipsė“ sužadino didelį žiūrovų susidomėjimą. Spektaklis, paremtas italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini biografija ir garsios italų politikos žurnalistės Orianos Fallaci interviu, patraukė estetiškumu: tapybos ir kino elementais, muzikine atmosfera, meistriška vaidyba ir subtiliu humoru; 2016 m. jis apdovanotas pagrindiniu prizu Krokuvoje vykusiame teatro festivalyje „Boska komedia“ (Dieviškoji komedija).

Šiemet žiūrovai galės pamatyti naujausią M.Borczucho su „Nowy Teatr“ trupe pastatytą spektaklį pagal Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybą „Ktulu šauksmas“. Amerikiečių literatūros klasikas H. P. Lovecraftas (jo knygą „Tykantis tamsoje“ šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“), vadinamas siaubo, keistosios literatūros atstovu, savo novelėse sukūrė režisierių sužavėjusį Ktulu mitą: tai dievybė iš amžių glūdumos, pasirodžiusi Žemėje ankščiau už žmogų. Dabar senieji dievai grįžta sėti siaubo ir klaiko.

Režisieriaus ir dramaturgo manymu, žmogaus būklę dabartiniame pasaulyje geriausiai gali atskleisti vaizduotės ir siaubo pasaulis.

Režisierių Ktulu mite labiausiai domina beprotybė ir senieji dievai, tai pagrindinė spektaklio temos. H.P.Lovecrafto tekstai jam tampa pagrindu tyrinėti šiuolaikinio racionalaus žmogaus (mokslininko, istoriko ar menininko) beprotybę, nuopuolį ir žavėjimąsi mirtimi.

Nors civilizacija nuolat daro pažangą, žmonija lieka įklimpusi praeityje, o praeitis grįžta su keršto troškimu ir su nostalgija: atsargiai! Žmonijai pavojų kelia ne pabaisos, o ji pati. Tačiau nepaisant viso pasaulio siaubo žmogus stengiasi užpildyti atotrūkį tarp savęs ir tikrovės. Galbūt tai padės padaryti menas?

Lenkų kritikas Tomaszas Domagała atkreipia dėmesį į „Nowy Teatr“ aktorių (tai Malgorzata Hajewska-Krzystofik, Monika Niemczyk, Piotras Polakas, Jacekas Poniedziałekas ir kiti) vaidybą: puikus ansamblis, kuriam akompanuoja hipnotizuojanti Bartoszo Dziadoszo muzika; jis rašo, kad M.Borczuchas – vienas iš nedaugelio Lenkijos režisierių, turinčių tokią turtingą vaizduotę. Tad visi kartu sukuria įtraukiančias metaforas, lunatišką atmosferą, komiškus momentus.

M.Borczuchas savo teatro kalba pateikia protingą ir įdomų spektaklį, kuris prabyla į žiūrovą labiau reginiais ir atmosfera negu žodžiais: nieko nereikia aiškinti, tik pasinerti ir pajusti. Iš pradžių pažadinamos emocijos, mintys kyla vėliau.

Scenarijų spektakliui parašė nuolatinis M.Borczucho bendradarbis dramaturgas Tomaszas Śpiewakas, scenografiją ir kostiumus kūrė Dorota Nawrot, muzikinę atmosferą – garsus lenkų šiuolaikinės muzikos kūrėjas B.Dziadoszas Pleq.

Sunku parašyti apie spektaklį neatskleidžiant jo siužeto, o nesinori sugadinti žiūrėjimo malonumo. Tad patarimas: neišeikite iš salės per pirmąsias dešimtį minučių nesupratę žaidimo taisyklių. Grubumas ir brutalumas, kičas – visko čia yra. Kičas sąmoningas, bet ne savitikslis. Tokie paprasti spektaklio ir gyvenimo personažai: gyvena tarp mūsų, su mumis, savaip supranta grožį, mėgaujasi bukais anekdotais, primityvia muzika, jėga ir prievarta, tai jų kasdienybės puošmenos.

Sunku apibūdinti spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Viskas apie mus, žmones, gyvenančius savo juokingus, šiurpius, lyriškus gyvenimus.

Spektaklio režisierė ir scenografė Agata Duda-Gracz (g. 1974) mėgsta dirbti su realybe savaip ją preparuodama, supildama į vieną indą humorą su žmogiškąja tragedija. Jei ištversite dešimt minučių, atsivers subtilus A.Dudos-Gracz jautrumas, pamažu, su žmogišku supratimu ir atjauta tyrinėjant, kodėl veikėjai tokie, kaip tokie tapo. Banalybės triukšme, kasdienybės komizme, kautynėse dėl galios ir įtakos netikėtai išgirsti gyvo žmogaus balsą: tai sukrečia.

A.Duda-Gracz – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių, kultinio dailininko Jerzy Duda-Gracz dukra. Pati rašo tekstus spektakliams, kuria jiems tapybišką scenografiją ir kostiumus. Kaip rašė teatro kritikas Tadeuszas Nyczekas, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tiesiog tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome, kas mūsų laukia.

Pastaraisiais metais A.Dudos-Gracz Lenkiojoje statomi spektakliai pelno pagrindinius prizus. Ne išimtis ir „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Boska komedia“ A.Duda-Gracz už šį spektaklį pelnė geriausios režisierės titulą. Šiemet jai įteikta ir prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus vardo premija, tarp kurios laureatų ir dramaturgas Sławomiras Mrożekas, kino režisierius Andrzejus Wajda.

A.Duda-Gracz – ne pramogų pasaulio žmogus: laikosi nuošalėje, vengia sostinės. Savo spektakliams dažnai sugalvoja neįmanomai ilgus pavadinimus, vos telpančius į kelias eilutes. „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – paskutinė neoficialios A.Dudos-Gracz spektaklių trilogijos dalis. Pirmoji „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užkaposiu kirviu savo motiną, tėvą, seseris, brolį ir visus kaimynus“, pastatyta Vroclavo teatre „Capitol“, buvo apie liguistą teisingumo jausmą.

Apdovanojimais apipiltas „Kumernis, arba Apie tai, kaip gražiai panaitei barzda užaugo“ (Gdynės muzikinis teatras) – apie beatodairišką meilės poreikį. Paskutinis trilogijos spektaklis – apie blogio prigimtį, klausiantis, kaip nutinka, kad geraširdžius žmones staiga užvaldo blogis.

Spektaklio pagrindu tapo Lenkijoje nutikusi istorija: 1976 m. Zrembino kaime grupė vyrų užmušė tris žmones, tarp jų buvo vaikas ir nėščia moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdynės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė dvi vestuvėms nupirktas dešros rinkes. Įvykį abejingai stebėję vietos gyventojai teisme prisiekė nieko nematę ir net bandė dangstyti žudikus.

„Juokas su siaubo pamušalu, popkultūra kaip kičo okeanas ir sykiu metu mūsų pasaulio audinys“. (Jacek Wakar, teatro kritikas)

„Vienos išraiškingiausių ir lengviausiai atpažįstamų teatrinės kalbos kūrėja Lenkijos teatre.“ (Jacek Sieradzki, teatro kritikas)

Per pačias Jonines žiūrovų laukia nauja patirtis: Juliuszo Slovackio teatras iš Krokuvos visai dienai įsikurs teatro Didžiojoje salėje, tiksliau, įkurdins ten garso namus. Tai koncertas-instaliacija, sukurta vieno įdomiausių šiuolaikinių Lenkijos kompozitorių Wojteko Blecharzo.

Kūrinys, kuris nėra nei spektaklis, nei koncertas, bet ir ne paroda, kviečia žiūrovus su atlikėjais ir aktoriais drauge kurti garso namus ir juose pabūti. Žiūrovai sėdės prie daugiau negu 40 specialiai šiam koncertui sukonstruotų instrumentų ir laikydamiesi kūrėjų nurodymų patys kurs garsus. Įvairiausius: galinčius įtraukti, nuraminti, suerzinti, pralinksminti, atverti atminties užkaborius.

„Garso namai“ – tai susitikimo vieta, kurioje žiūrovas gali aktyviai gyventi garsų pasaulyje, įsiklausyti ir patirti garsus kūnu, pats būdamas jų apsuptyje. Norintys tik klausyti galės stebėti, žiūrovai galės patys rinktis, kas jiems patraukliau: jie ir nulems, kaip išsidėstys ir suskambės „Garso namų“ elementai.

Šiam nuotykiui nereikalingas joks muzikinis pasiruošimas, pakanka sekti aktorių nurodymus ir mėgautis garsu.

Birželio 18–21 dienomis festivalis rengia meistriškumo dirbtuves profesionaliems aktoriams. Jas ves du „Chorea“ teatro atstovai: režisierius, daugelio meninių, mokomųjų projektų autorius ir vedėjas, šio teatro įkūrėjas Tomaszas Rodowiczius (g. 1951 m.), 1974–1979 m. bendradarbiavęs su legendiniu lenkų režisieriumi Jerzy Grotowskiu; ir Tomaszas Krzyżanowskis, kompozitorius, muzikantas, vokalistas, multiinstrumentininkas (g. 1983 m.). Kompozitorius nuo 2004 metų koordinuoja ir vadovauja teatro „Chorea“ muzikiniai daliai, yra šio teatro chorvedys.

Dirbtuvių tikslas – subūrus 25 aktorių grupę žadinti jų organiškumą: lavinti kūną ir judesį, balsą, muzikalumą ir ritmo pojūtį. Drauge darbuosis ir Elina Toneva – aktorė, teatro judesio mokytoja, kovos menų specialistė, be to, išmananti Balkanų vokalo ir šokio tradicijas. Taikydama visas išraiškos priemones grupė stengsis sukurti vientisą meninį veiksmą ir, jeigu kūrėjai sutiks, jis bus viešai parodytas 21 dieną teatro Mažojoje salėje.

Daug patirties turintys dirbtuvių vedėjai remiasi intensyvumu ir rizika: o šie kyla iš žmogaus noro pranokti savo fizines galimybes, taip pat siekia atskleisti grupės kūrybiškumą, sukurti dinamišką meninį reginį.