LNOBT baleto premjera: bangas skrodžiantys laivai, rytietiški „fumi e profumi“ ir šaunūs korsarai

Aišku, kad nuo George'o Byrono šaunių korsarų ir reikėtų pradėti. „Korsaras“ – baleto šedevras, atsiradęs  Paryžiuje 1856 m. Ilga baleto gyvavimo istorija pilna įvairių pastatymų redakcijų ir tradicijų. Pirminės, XIX a. Josepho Mazilier, Jules‘o Perrot, Marius‘o Petipa šiandien susipina su vėlesnėmis XX a. Piotro Gusevo 1955 m. ir Konstantino Sergejevo 1973 m redakcijomis. Pastarosios garsios redakcijos – Aleksejaus Ratmanskio Maskvos Didžiajame, Farucho Ruzimatovo Sankt Peterburgo Michailo teatruose ir „American Ballet Theatre“  kompanijos pristatytas „Korsaras“. Minėti kūrėjai konkrečiai nurodo, kieno choreografija remiasi – M.Petipa, K.Sergejevo, kuris savo ruožtu rėmėsi M.Petipa, ar J.Perrot, A.Gorskio, P.Gusevo choreografiniais fragmentais. O kur dar Agripinos Vaganovos indėlis į šį baletą!

Ir štai tokioje teorinėje maišalynėje choreografas Manuelis Legris deklaruoja savo „Korsarą“ kaip absoliučiai naują, autentišką kūrinį, numoja ranka į paveldo statusą ir savarankiškai neria į istorinio baleto gelmes. Ir galbūt teisingai daro.

Prancūzų choreografo LNOBT scenoje įgyvendinta Adolphe‘o Adamo baleto „Korsaras“ versija kai kuriomis  briaunomis netikėtai priartėjo prie pirminio literatūrinio šaltinio. Spektaklyje vyrauja vyriškasis pradas, įtikinamai išryškintas aristokratiškas, paslaptingas herojus Konradas, daug emocijų, minčių painiavos, dinamikos ir perdėtos romantikos. O visa tai taip baironiška...

Balandžio 27 ir 28 d. susirinkusi publika buvo tiesiog apsvaiginta scenografijos ir kostiumų dailininkės Luisos Spinatelli sukurtų vaizdinių, Marion Hewlett šviesų dailės, M.Legris ir Jeano François Vazelle sukomponuotos istorijos ir, žinoma, mūsų baleto trupės pasirodymo.

Dar per spaudos konferenciją L.Spinatelli atskleidė, kad šiam spektakliui įlkvėpimo sėmėsi būtent iš rytietiškos „fumi e profumi“ dvasios, orientalistinės tematikos dailės kūrinių. Turbūt neatsitiktinai scenovaizdžiai primena paveikslus. Kartais marinistinius, kartais žavius natiurmortus, o kai kada atsiranda aliuzija ir į Jeano Auguste'o Dominique'o Ingres'o kūrybą. Dailininkė neapkrauna scenos gausia ir seniesiems šedevrams būdinga butaforija, ji tarsi žaidžia daiktais – lyg netyčia ant laiptų nusidriekęs persiškas kilimas,  žavi „otomankė“, ant kurios beveik niekas nesėdi, tvarkingai, į krūvelę sukrautas piratų lobis Konrado miegamajame.

 

Visas dėmesys į scenos gilumą, šonus, lubas ir kartais net avansceną įrėminančius paveikslus. Ir, žinoma, į šokėjus, kurių kostiumai taip pat neperkrauti detalėmis, nerėžia akių ryškiu aukso ar sidabro blizgesiu. Greičiau tai taurus briliantų žybtelėjimas judesio metu, tarsi per rūką plevenantys šilkai, gaivios Levanto regiono spalvos. Visą tai nuostabiai sugebėjo išryškinti šviesų dailininkė M.Hewlett kurdama savą šviesos ir kontrastų poemą. Retokai pamatysi taip puikiai apšviestus balerinų kūnus – visos atrodė lieknos ir gaivios  kaip ką tik pražydusios arbatinės rožės. Nuo scenos į žiūrovų salę atsklidęs rožių smilkalų aromatas III veiksme, paveiksle „Atgijęs sodas“, padėjo paskutinį tašką šioje fumi e profumi poemoje.

Vizualioji spektaklio pusė buvo tai, ką mes ir geidžiame pamatyti tokiame kūrinyje kaip baletas „Korsaras“. O kaip pavyko M.Legris susidoroti su visa paveldėta dramaturgijos ir choreografijos painiava?

Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas čia jokio dviračio neišradinėjo – M.Petipa liko, kompiliacijos metodu sudėliotos įvairių redakcijų scenos buvo tiesiog papildytos sudėtingesne, šiais laikais ypač geidžiama, beveik akrobatine baleto technika. Nenuostabu: juk pats M.Legris étoile statusą turintis Paryžiaus operos teatro šokėjas ir įvairių stilistikų pas suvaldymas yra neabejotinai jo, kaip choreografo, stiprioji pusė.

Beveik įveikti buvo ir dramaturginiai iššūkiai. Pirmasis veiksmas tikrai logiškas ir įtikinamas, antrajame – dar veža „Forbas“ (Birbanto ir Co šokis ), korsarų energija ir gražūs pas de deux (vienas jų, garsusis Riccardo Drigo pas de deux, kuris dažnai atliekamas iškilminguose koncertuose, o kai kuriose redakcijose virsta pas de trois su vergu Ali), o štai trečiasis veiksmas lyg ir apie nieką, tačiau choreografiniu požiūriu tiesiog komplimentas Rudolfui Nurijevui. Vis dėlto finalas – Birbanto nužudymas, korsarų brigo žūtis audringoje jūroje, dviejų įsimylėjėlių atsigavimas po katastrofos – sudeda visus dramaturginius taškus ir įtikinamai užbaigia visą šią istoriją.

Lietuvos baleto trupei iš tiesų pasisekė. Pasisekė šių dienų mūsų šokėjų kartai dirbti su tokiu meistru kaip M.Legris ir jo asistentu Albertu Mirzojanu, buvusiu Marijos teatro solistu, pasisekė įveikti visus „Korsaro“ iššūkius ir po 54 metų pertraukos grąžinti šį šedevrą į Lietuvos baleto sceną. Galime didžiuotis savo solistais ir baleto primadonomis.

Į sceną po motinystės atostogų grįžusi Kristina Gudžiūnaitė (Medora) dar nuostabesnė, stabilesnė ir techniškai stipresnė nei bet kada. Olesia Šaitanova (Gulnara ir Medora) kaip visada žavi, temperamentinga ir nerealiai plastiška. Anastasija Čumakova (Gulnara ) scenoje demonstruoja aukštą vaidybinį pilotažą, lengvus šuolius ir gražius piruetus.

Komplimentai ir baleto vyrams. Genadijus Žukovskis (korsaras Konradas ) ištvėrė visą priešpremjerinį dedlainą ir iš eilės sušoko visus tris, įskaitant ir generalinę repeticiją, premjerinius spektaklius. Ne kiekvienam herojui įveikiama užduotis, paprastai solistai keičiasi. Tokia dalykų padėtis įrodo, kad G.Žukovskis yra geriausias ir pelnytai gali tituluotis „premjeru“. Tuo abejoti neleidžia ir solisto aristokratiška laikysena, įtikinami vaidybiniai epizodai, lengvi, sklandūs balerinų pakėlimai ir žinoma garsieji double–assemblés ratu.

Be antros sudėties dirbęs Jonas Laucius (Lankadamas ) dar vienas šio spektaklio stebuklinis apsireiškimas. Su šiuo vaidmeniu jaunasis solistas daro nemenką karjeros proveržį, sustiprina savo poziciją konkurentų atžvilgiu ir tampa publikos favoritu. Gražus J.Lauciaus stotas ir nepriekaištinga technika neleidžia tuo abejoti. Sveikinimai.

Temperamentingieji Birbanto vaidmens atlikėjai Mantas Daraškevičius ir Danielis Dolanas atstovavo „Korsaro“ charakterinio šokio pusei, nors M.Legris ir šioje vietoje pateikė malonių techninių iššūkių staigmenų. Solistai juos įveikė. Kaip ir Zulmėją šokusios Karolina Matačinaitė ir Gohar Mkrtčian.

Abejonių sukėlė tik grandiozinis odaliskų pas de trois – Haruka Ohno, Julija Stankevičiūtė, G.Mkrtčian (27 d.) ir Neringa Česaitytė, Karolina Matačinaitė, Julija Šumacherytė (28 d. ). Dar spaudos konferencijos metu buvo bandoma diskutuoti apie prancūziškos ir A.Vaganovos mokyklų skirtumus, kurie ir išryškėjo per minėtą pas de trois. Merginoms buvo gana sudėtinga įveikti grynąjį prancūzišką stiliuką taikant rusiškos mokyklos techninės įveikos metodus. Akivaizdu, kad tai ne vienos dienos darbas. Persiorientuoti prireiks laiko.

Visą šią klasikinio baleto šventę į deramus muzikinius rėmus įkomponavo garsus dirigentas Valerijus  Ovsianikovas. Jis pats labai džiaugėsi Igorio Zapravdino iš įvairių kompozitorių kūrinių fragmentų sudaryta partitūra, todėl ir dirigavo pakylėtai, temperamentingai.

Vis dėlto manyčiau, kad M.Legris prarado gerą progą atsikratyti per beveik du amžius prikauptų muzikinių šio baleto svetimkūnių. Pavargčiau apie juos rašyti, o kiti skaityti. Tegu lieka A.Adamo baletas „Korsaras“.