Save atrado ne iš karto
Jaunajai kartai atstovaujantis A.Areima prisipažino teatru susižavėjęs ne iš karto, o režisūros keliu pradėjęs eiti visiškai atsitiktinai. Anuomet teatras iš Šiaulių kilusiam režisieriui nedarė didelio įspūdžio, statomų spektaklių kokybė, kaip pats sako, nebuvusi aukšto lygio.
A.Areima tvirtino nuo pat mažų dienų mėgęs maištauti, tad ir į pasirinktą specialybę pasuko vedamas nenoro priimti svetimas taisykles. Tuo metu buvo privalomoji karinė tarnyba, tačiau jaunas vaikinas didesnę naudą įžvelgė ne karo lauke, o mokydamasis. Bičiulio paskatintas įstojo į režisūrą, tačiau entuziazmu nedegė.
„Man akis atvėrė Oskaro Koršunovo spektakliai „Meistras ir Margarita“, „Shopping and fucking“. Tuomet pamačiau, koks gali būti įdomus, aktualus teatras, galbūt net labiau nei kinas. Ir tam visai nereikia „žaldokynių“ ir „moljerų“, – prisiminė kelio pradžią.
Ne vienerius metus teatro padangėje besisukantis ir neretai kontroversiškai vertinamas režisierius sakė, kad vis dar ieško savo teatrinės kalbos.
„Noriu atpratinti žiūrovą nuo Rytų kultūra alsuojančio teatro, kuris yra įsisenėjęs ir klampus. Ieškau aštresnių, gilesnių pojūčių žiūrovui, noriu, kad jam į atmintį įsirėžtų vaizdai, kad jis pasinertų į apmąstymus, o ne būtų apžavėtas mimetiškos, metaforinės kalbos“, – sakė režisierius.
„Pas mus teatras vis dar yra buržuazinis, tačiau įdomūs ir intelektualūs žmonės šiai kategorijai nepriklauso“, – įsitikinęs panevėžiečiams premjerą parengęs režisierius.
Pasak jo, jis vis dažniau pastebintis teigiamus teatro pokyčius ir tą žiūrovą, kuriam reikia kitokio teatro – intelektualaus, gilaus, filosofinio, tokio, kuris bendrauja su žiūrovu kur kas intymiau.
Drąsa būti savimi
Dėl savo netradicinių, drąsių kūrybinių ieškojimų, šiurkščios sceninės kalbos, intensyvaus nuogo kūno transliavimo, nepatogių situacijų A.Areima dažnai vadinamas teatro chuliganu. Tačiau, kaip pats sako, tuo tik norintis paskatinti žmones priimti vieni kitus tokius, kokie jie yra.
„Man nepatogumas nevisai suprantamas. Aš nespekuliuoju tuo dalyku. Mes apskritai bijome nuogo kūno. Jau ne kartą minėjau, jog manau, kad dėl šio vengimo ir kyla visi seksualiniai nešvarumai“, – kalbėjo A.Areima.
Režisierius įsitikinęs: teatras privalo kalbėti, o ne tylėti, jis turi keisti žmones ir padėti jiems tobulėti, ieškoti atramos kitame žmoguje. Tad ir spektaklyje „Pabudimas“ keliami panašūs siekiai, neišvengta atvirų scenų.
„Medžiaga – žiauri, tačiau jeigu yra parašyta scena, kurioje prievartaujama, ar tą reikia pavaizduoti metaforiškai? Visa kelionė turi būti iki maksimumo, čia ir atsiskleidžia tas „škėmiškumas“, – dėstė A.Areima.
Vyras prisipažino, kad A.Škėmos asmenybė jam labai artima, o kūryba – įkvepianti. Pirmą kartą lietuvių dramaturgo kūrybą inscenizuojantis režisierius pjesę pasirinko neatsitiktinai.
„Joje sudėliotas labai stiprus psichologinis pasakojimas, tema, kuri buvo aktuali tiek anuomet, tiek šiandien. Nekinta niekas: nei įvykiai tada ir dabar, nei žmogus. Mes tokie patys: bailiai, išdavikai, netvirto stuburo, negerbiantys kito, paklūstantys idealogijoms, sistemoms, pataikaujantys ir keliaklūpsčiaujantys. Dėl to mumis labai lengva naudotis, o kai tai suvokiame, tai žeidžia mus pačius. Visuomet paklusome sistemai, tai sėkmingai darome ir dabar“, – svarstė A.Areima.
Spektaklio režisierius sakė, kad jo mėgstamas A.Škėma buvęs iš tų, kuris nebijojo kalbėti apie tai, kas pažeidžia žmogaus teises. Jis nemėgęs paviršutiniškų jausmų, mąstysenos žmonių.
A.Areima nebijo dabartinės šalies valdžios įvilkti į sociopatų ir psichopatų marškinius. Opias problemas į vandens paviršių keliantis režisierius sakė, kad niekieno laisvė neturi būti ribojama, antraip tai smarkiai pakvimpa despotizmu.
„Kodėl kovojome dėl laisvės, demokratijos, liberalumo? Kodėl tik naudojamės žmogaus teisių sąvoka, bet jas nuolat pažeidinėjame? Nejaučiame, kaip nebyliai mus prievartauja“, – nepasitenkinimo neslėpė jis.
Tikisi pabudinti iš letargo
Pirmą kartą Panevėžyje statantis spektaklį vyras džiaugėsi, jog dirbti su teatro aktoriais itin lengva.
„Vertinu tai, kaip dega jų akys, jie atsidavę darbui ir labai geranoriški. Didžiausia pagarba naujiems vadovams, ypač Leonui Blėdžiui, kuris pastaruoju metu kartu nuo ryto iki išnaktų yra teatre ir pats nešioja rekvizitus, dažo. Jam tai labai svarbu. Įdomu, kuriame teatre dar sutiktume tokį vadovą?“ – negailėjo pagyrų A.Areima.
Vienu didžiausių iššūkių jis vadino technines priemones. Spektaklyje panaudota daugiau nei penkios tonos dekoracijų. Scenografija rūpinosi ir pats Artūras.
„Pradėdamas režisuoti, visų pirmą viską matau nuo erdvės: kur, kaip veiksmas vyks. Dar skaitydamas pjesę paraštėse braižausi erdvę. Dirbdamas su scenografu jaučiu, kad vis tiek imu primesti savo nuomonę, o jis tik atlieka, tampa asistentu“, – juokėsi režisierius.
„Įdomu, koks bus santykis su žiūrovu. Nepažįstu jo, tad neįsivaizduoju, kaip reaguos. Tai nėra lengva komedija. Tačiau kol nėra gimęs vaikas, sunku pasakyti, koks jausmas pažvelgti jam į akis“, – premjeros išvakarėse kalbėjo „Pabudimo“ režisierius.
Režisierius nori tikėti, kad „Pabudimas“ padės įgyvendinti Juozo Miltinio dramos teatro siekį įskiepyti meilę teatrui jaunajam žiūrovui.
„Svarbiausia yra noras būti jaunam. Yra tokių, kurie pagal metus jauni, bet iš tiesų – seni. Kaip Friedrichas Nietzsche sako: gyvi lavonai. Tokių jau joks teatras nepažadins iš letargo, – įsitikinęs A.Areima. – Norėtųsi, kad įvyktų koks nors kartų, požiūrių konfliktas. Smagu, jeigu pavyks teatrui sugrąžinti pulsaciją“, – pridūrė režisierius.
